Mielas Kalėdų Seneli, rašau tau šį laišką įkvėptas piktos dvasios iš tolimos Bavarijos. Mielas Kalėdų Seneli, žinau, kad esu šiknius, ir žinau, kad daugelio dalykų nenusipelniau….bet labai prašau, perskaityk visą laišką.
Artimiausius dvidešimt metų pažadu nieko nebenorėti (materialaus), jei tik išgirsi šį kuklų mano šimtą tūkstančių eurų siekiantį norą. Apie ką aš?
Tie, kas mane pažįsta, žino – dar paauglystėje susirgau platoniška meile, meile – BMW. Mano galva, tai vienas geriausių kūrinių ant keturių ratų.
Šį savaitgalį mano rankose jo ekscelencija BMW 540. Tai 320 arklio galių su 1700 kg svoriu. Vien įlipus tu jau supranti, kad skrupulingai atsakingas vokietis viską darė kaip sau: kaip sau tvarkingai, kaip sau kokybiškai, kaip sau patogiai. Prabanga kiekviename žingsnyje puikiai deranti su inovacijomis, kurias vokiečiai kuria kaip japoniški robotukai. Iš tiesų kaip “Maxima” lozungas – “apie viską pagalvota”.
Vidus oda, lubos – alcantara. Viskas, kas mano galvoje buvo kokybės asociacija, nublanko prieš tai, ką liečiau. M stiliaus apdailos visur tiesiog idealiai koreliavo su agresija ir galia, kurią spinduliavo šitas vokiškas monstras. Turbūt, sakyti nereikia, kad mano rankos net drebėjo iš pasitenkinimo užvedus variklį ir išgirdus jo beprotišką riaumojimą. Jeigu įprastai pirma kelionė būdavo į trasą, šį kartą – Belmontas. Keliukas iki jo puikiai tiko įsivertinti bavarų inžineriją, kur nežabotos galios juodas daiktas ant kelio stovėjo kaip mano vaikystės mediniai žaislai prikalti prie grindų. Labai tvirtai. Kairėn, posūkis dešinėn, akceleracija, jokio slyst, jokio nukrypimo.
Susitvarkom reikalus, keliaujam į trasą Vilnius – Kaunas. Koja nevalingai užgula akceleracijos pedalą. Tu esi įspaudžiamas į krėslą (kėde tos patogios vietos liežuvis neapsiverčia pavadinti) ir mėgaujiesi…. Jau senokai buvo taip, kad automobilio priekis nuo noro veržtis į priekį trumpam pakiltų į viršų. Jausmas nerealus! Tam, kad rankos negrybautų po multimediją….. bavarai sukūrė kamerą, kuri atpažįsta pirštais ore rodomas kombinacijas ir leidžia reguliuoti garsą arba pasikeisti grojančią dainą, radijo stotį, net nieko neliečiant – amazing! Žaidžiau su ta smulkmena visą savaitgalį, ir man vis dar negana…
“Šimašiaus testas” – Vokiečių gatvė. Ir čia jau buvau nusiteikęs sumokėti už visus malonumus trasoje ar Belmonto keliuke, atkentėdamas kiekvieną kelio nelygumą, tačiau sėkmingai nuplūduriavau nepajautęs nė vienos duobės. Tai buvo kažkas nerealaus -ir patogu, ir minkšta, ir sportiška, ir galinga – tooobula! Kiekvienas mieste sutiktas „marozas“ buvo priverstas seiles nusivalyti į savo blizgančias fufaikas, o gold digger merginos buvo pasiruošusios kristi ant kapoto… Ačiū Dievui, nekrito, nes tikrai būtų sulanksčiusios… Ne už tokią Lietuvą kovojom…,bet tikrai už tokių bavariškų kūrinių atvykimą į ją.
Minusai.
Tikrai, tikrai ne pigi. Šimtą tūkstančių eurų viršijanti transporto priemonė. Na gerai, tokią sumą viršijantis meno kūrinys būtų teisingesnis apibūdinimas.
Nepaisant fakto, kad visų premium automobilių dalių vagystės jau smarkokai sumažėjo dėka Lietuvos policija gero darbo, tačiau vis tiek palikus ją priparkuotą viename miegamųjų rajonų buvo truputį neramu… Todėl, jei galite sau leisti tokį automobilį, geriau pagalvokit ir apie vilkšunį vietoje signalizacijos, ir kinologo pamokas. Greičiausiai bus ir pigiau, ir efektyviau, nei kokia nors signalizacija.
Pliusai?
Kadangi BMW yra mano didžioji meilė, bus negarbinga, bet sąžininga, jei pasakysiu, kad mano nuomone, visa mašina yra VIENAS DIDELIS PLIUSAS. Ji tiesiog TOBULA!!!
Mielas Kalėdų Seneli, tikiuosi, viską perskaitei, ir man pakartotinai tau rašyti nereikės…
Su Kalėdiniu tikėjimu,
visai padorus, (širdyje vis dar vaikas)
Laurynas