Jau savaitę laukiau mūsų susitikimo. Ko aš tikėjausi?

Aš tikėjausi valstietiško kibiro iš labai pigių Taivano plastmasių, kuris barškės vos dėjus žingsnį. Tikėjausi, kad ta mašina yra greita… priklausomai nuo to, kiek ir kokių vyrų ja stumia. Tikėjausi, kad ji ris tiek degalų, kad kaskart, nuvažiavęs į degalinę, lįsi po kėbulu tikrinti, ar nelaša kuro bakas. Ko aš dar tikėjausi? Ai, tikėjausi, kad man atsisėdus priekyje gale vietos liks nebent G-Force komandai (super cool filmas apie specialų Jūrų kiaulyčių būrį).

Tai va – puikus lūkesčių valdymas. Ar galima juos viršyti? Žinoma. Ar pavyko? Tuoj papasakosiu.

Volkswagen jau kovo mėnesį pradėjo komunikuoti dėl mažo ir pigaus SUV atėjimo į rinką. Labai norėjau būti vienas pirmųjų, kuris jį pačiupinės. Ir man pavyko. O kaip gi viskas prasidėjo? Pirmas žvilgsnis – į išorę, viskas ok. Ilga šviesų linija ant bagažinės, hmz…, kažkuo primena Jeep Compass, keistai, ne „volkswageniškai“ atrodo, bet ir sąlyginai gražu. Ratai – nieko įspūdingo, gan mažiukai, R16, ir ten tikrai didesni telpa, o ir vaizdas galėtų būti kitoks. Kol kas nesu itin sužavėtas, bet turint omenyje kainą (prie kurios dar nukeliausim teksto pabaigoje) tai tikrai neblogai.

Praveriu duris ir štai, prašau, pigios plastmasės ir gan gremėzdiškas, keistai plonas vairas. Pikdžiugiškai šypsausi ir galvoje jau sukasi mintis: žinojau, žinojau, kad taip bus. Imu važiuoti ir jau laukiu, kada pradės barškėti tos pigios plastmasės. O jos nebarška. Stuksenu pats, tikrinu dar kartą ar tikrai plastmasė. Tikrai. Nebarška. O, duobės! Keliaujam per jas. Nebarška. Ok, “gulintis policininkas” – nebarška. Pasirodo, vokiečiai, net paėmę pigią plastmasę, ją gali taip panaudoti, kad nebent jos išvaizda ir gali byloti apie jos vertę, bet surinkimas jų į vieną darinį kokybe abejoti neleis. 

Vairas gremėzdiškas ir plonas, bet vos už daugiau nei šimtą eurų – problema lengvai išsprendžiama. Salonas tikrai neišsiskiria – paprasta juoda medžiaga, normalios kokybės, nieko ypatingo. Multimedija pažįstama, šiaip jau visas interface – tiesiog Volkswagen. Tiesa, grįšiu prie išorės detalių. Jeigu uždėti R-Line paketą, kas kol
kas nėra labai pigu, mašina tikrai tampa įžūloka ir gan patraukli. Čia, turbūt, verta paminėti, kad VW “pasiskolino” Nissan Juke idėją ir klientams leis kaip niekada
daug rinktis vizualo klausimais: vidinės plastmasės bus net kelių spalvų, kurios galės atitikti kėbulo spalvą ir dar ratus galima bus pasirinkti su tokios pačios spalvos detalėmis. O jei jums pilnatis, galėsite užsisakyti oranžinę mašiną su žaliu interjeru ir baltais ratais…. Žodžiu, būsite pats atsakingas už savo “stiliaus” pojūtį. 

Taigi, kaip jau supratot, tai ir “Šimašiaus testas” nenuvylė, ir viskas su tuo mažiuku SUV-iuku yra ok. Ir, beje, net gale ten yra vietos vidutinio amžiaus vaikinui ar merginai iš Indijos. Amerikonai tikrai netilps, o europiečiams nebus labai patogu.

O kaip viskas atrodo trasoje? Ogi gerai. Taip, tai ne performance ar super car. Tai netgi ne paprastas, kiek galingesnis sedanas, o, bet, tačiau… netgi važiuojant truputėlį greičiau, nei leidžiama, mašina nepuola purtytis, o salonas nereikalauja ausų kištukų, kas kartais tikrai praverčia gyvenime, pvz.: klausant Puteikio ar Puidoko interviu, nes nuo tų šaunuolių ausys dažnai srūva krauju. Taigi, vieno litro turbininis varikliukas su trim cilindrais ir kiek daugiau nei šimtu arklio galių puikiai elgiasi ir trasoje. Nuvažiavus į kelionės galą jau imi jaudintis, bet pažiūrėjus kelionės info esi suvartojęs vos 8l degalų. Net Šustauskas daugiau alaus per dieną išgeria. O čia prašau, visą kelionę tarp dviejų miestų ir dar su SUV.

Overall automobilis labai, labai, labai gerai paruoštas rinkai kainodaros prasme. Ar yra klaustukų dėl komplektacijų, kokybės , galios? Yra. Bet nepamirškime, kad tai vokiškos inžinerijos kūrinys vos už 165 eur per mėnesį ir čia dar be jokių derybų….

Už nuotraukas ačiū nuostabiajam foto meistrui, nusipelniusiam automobilių fotografui – Dainius Voveris