Kadangi DOW myli ne tik automobilius, bet ir žmones, pagaliau ir vėl turime laiko kartais pakalbinti kokį nors labiau nusipeliusį Lietuvį, kuris dar papildomai yra ir automobilių entuziastas. Šį kartą lankomės pas tautietį iš Panevėžio. Sportininką, plaukiką kopiantį karjeros ir automobilių pažinimo laiptais. Nuošalioje aikštelėje prie Ekrano marių šiandien, besileidžiant saulei, atsirėmę į automobilio bagažinę kalbamės su Simonu Biliu.

GD: Labas, Simonai. SB: Sveikas.

GD: Tai pradžiai, kadangi nesi Rolandas Mackevičius ar Arūnas Valinskas, kol kas, prisistatyk, kas esi, kad skaitytojai galėtų suvokti su kuo šiandien bendrauja.

SB: Tai – Simonas Bilis. Plaukikas, kol kas vis dar. Plaukiu už Lietuvą jau gan ilgą laiką. Esu laimėjęs pasaulio čempionatą, plaukęs RIO olimpinių žaidynių finale. RIO laimėjau 7-ą vietą 50 kraulių plaukime, atsovauju Energy Standard (http://energystandard.org). Praeitais metais ISL (international swimming league) laimėjom čempionatą su komanda. Tiesiog aktyviai plaukiu.

GD: O prie ko čia tie automobiliai?

SB: Iš tiesų, tai labai nežinau prie ko. Gal koks kateris plaukikui ir tiktų. Šiaip viskas prasidėjo nuo brolio. Jo pirmas automobilis buvo Mazda 626. Jis jai vis kažką modifikuodavo, darydavo, o aš, kaip jaunesnis brolis, visada prisitrindavau. Brolis kažką daro, eini kartu, vis kažką padedi ir gavosi susidomėjimas. Po to teko išvažiuoti į Ameriką ir, kai ten studijavau, ilgą laiką automobilio neturėjau. Paskutinius 2 metus tik turėjau.

GD: Kiek laiko buvai Amerikoj? Mokeisi ten?

SB: Taip. Išvažiavau 19-kos. Ir buvau iki 2016 metų. Pirmas automobilis oficialiai buvo Lexus SC400 1993 metų. Nežinau, man tiesiog patinka senos mašinos. Taip ir gavosi. Bet, kaip aš juokauju – liga prasidėjo nuo brolio.

GD: Žodžiu, brolis paskleidė virusą.

SB: Jo. Tikrai.

GD: O ar turėjai vaikystėj svajonių automobilį?

SB: Šiaip, man atrodo, kad ne.

GD: Automobiliai prasidėjo vėliau?

SB: Taip. Man atrodo jos prasidėjo, kai baigiau mokyklą. Kažkaip iki to laiko buvo labai įdomu krapštytis ne prie savo, kadangi tokios neturėjau, tai tiesiog patiko pats darbas, bet jokio svajonių automobilio neturėjau. Gal tiesiog nebuvo laiko apie tai galvoti. Daugiau buvo sporto. Kartu su mokslais ir viskuo kitu jis užima labai daug laiko.

GD: Turbūt rezultatai byloja apie atiduotą laiką.

SB: Jo. Tikiuosi.

GD: O kada pradėjai vairuoti?SB: 21-erių.

GD: Tik tada teises išsilaikei?

SB: Taip.

GD: O vairuoti? Irgi 21-erių?

SB: Taip. Kadangi 19-kos išvažiavau į Ameriką, automobilio neturėjau. O šiaip, ten yra labai nesmagu neturėti automobilio. Ten atstumai visi yra labai dideli ir kartais į paprasčiausią parduotuvę turi eiti gal pusę valandos. Tai reikia automobilio. Pastoviai prašyti draugų, kad nuvežtų ne visą laiką yra malonu. O Amerikoje yra taisyklė, kad gali teises laikyti nuo 21-erių be testų ar kažko kito. Tai tada ir išsilaikiau. Pradėjau paieškas, radau savo Lexus ir pradėju vairuoti.

GD: O kodėl būtent SC400?

SB: Geras klausimas. Nežinau. Visų pirma, tai man patinka senos mašinos, o Lexus buvo 1993 metų. Tai buvo pirmasis Lexus sportinis kupė ir jos nestandartinis dydis labai tiko. Labai ilgas kupė. Realiai čia yra keturios vietos, bet, žinoma, tai dvivietis automobilis. Man, kaip beveik 2 metrų ūgio žmogui, priekyje vietos pilna, tai ir tas labai patiko.

GD: Gal paklausiu kitaip: kodėl Lexus?

SB: Čia irgi nuo brolio, sakyčiau. Pirmas jo automobilis – Mazda. Po to nusipirko Lexus LS400. Ir kažkaip vis žiūri internete automobilius, brolis įkelia kažką. Ir vis JDM, japonai. Ir apskritai man japonų kultūra labai patinka. Visų rytiečių labai įdomi. Ir taip gavosi. Juk ir filmukai vaikystėj tokie būdavo. Įtraukė.

GD: Ok. Automobilis vienas žingsnis. Antras žingsnis – žemagrindžių kultūra. Kaip į šitą dalyką perėjai nuo standartinių automobilių? Ar tai net nebuvo opcija?

SB: Net nebuvo. Jau kai ieškojau automobilio žinojau, kad dėsiu trumpesnius amortizatorius, ratus, ir nuleisiu ant žemės. Žiūri automobilio kainą ir tuo pačiu žiūri papildomų detalių kainas, kurias sumuoji, nes nusipirkau automobilį, tai tą pačią savaitę nusipirkau ir visa kita.

GD: O tai darai, kad gerai atrodytų, ar tau labai svarbi ir performance dalis?

SB: Geras klausimas. Na, patinka, kai “kaklą laužo”, patinka pravažiuojančių “liuksai”, geras jausmas. Patinka, kai važiuoji pro parduotuvę su daug stiklų, pamatai savo automobilį ir galvoji: gerai atrodo. Aišku, susidėjus amortizatorius ir truputį geriau “stovi ant kelio”. Ir visas duobes renka.

GD: Turi apsvarstyti maršrutą.

SB: Jo. Kai Panevėžį pažįstu – žinau, kur važiuoti.

GD: Kiek jau laiko dirbi prie jos?

SB: Pusantrų metų.

GD: Tai dar vidutiniškai.

SB: Trumpas laikas, bet labai daug darbo buvo. Buvo pirktas Klaipėdoje, o ten šituos automobilius labai mėgo taksi. Tai buvo pridaryta nesamonių po kapotu. Gerai apskritai, kad brolis rado mechaniką, kuris pasiryžo sutvarkyti.

GD: Kokios buvo problemos?

SB: Ir elektros, ir mechaninės. Jeigu automobilis važiavo ant dujų, bet nevažiavo ant benzino. Tai tik po ilgo laiko mechanikas atkūrė, kad diržo dantukai numesti į šoną ir pridaryta daug kitų nesamonių. Palikau automobilį pas jį praeitą žiemą ir sakiau, kad darytų neskubėdamas, kai turės laiko. Turėjo visą žiemą. Tai vat per 4-5 mėnesius ir surinko. Perrinko visus laidus, kad būtų viskas gerai. Dar, aišku, yra problemų, bet jau važiuoja. Ai, dar buvo pavarų dėžė perkaitinta, tai nuvežiau, kad perrinktų, o man pasakė, kad šitos jau niekas nebesutvarkys. Važiuoji, o bėgio tiesiog nėra.

GD: Žinau, kad skaitytojam visuomet įdomu, jeigu tai nėra paslaptis, kiek kainavo automobilis pirkimo metu?

SB: 2500 eurų.

GD: O kiek kainuoja dabar?

SB: (Juokiasi) Geras klausimas. Apie 5-6000 eurų kaip nieko.

GD: Ir spėjau, kad dar panašiai investuosi.

SB: Tai vien perdažymas 2000 eurų. Reikia stipriai atgaivinti. O planuose tai daug. Kiti ratai, nes atsibodo.

GD: Morališkai atsibodo?

SB: Jo. Gerai atrodo, beeeet, jau galima ir kažką kito. Bet ratai gal toks labiau parduodi – nusiperki. Tai čia ne baisi investicija. Bet automobilio parduoti ketinimų nėra. Pačiam norisi vis daugiau daryti. Norisi atgaivinti. Kas žino šitų Lexus istoriją, tai jie yra legendiniai. Labai džiaugiuosi, kad paėmėm iš to taksisto. Išgelbėjom.

GD: Papasakok mums legendą.

SB: Tai yra pats pirmasis Lexus. Pats pirmas apskritai išleistas Lexus. Turiu omeny modelis, ne šitas. LS 400. Pirmieji būtent ir buvo nuo 1989 iki 1992 metų. Atrodo. Maniškis yra 1991 metų, parplukdytas iš JAV.

GD: Turėjau klausimą: koks sekantis tavo automobilis. Bet kaip jau supratau, neplanuoji pirkti.

SB: Yra. Kadangi su šituo žiemą nevažinėju, o kartais norisi ir prie ežero nuvažiuoti. Ar kokią ilgesnę kelionę. Tiesiog nesinori šito kankinti. Turiu Infiniti FX35.

GD: Žodžiu, irgi ne standartas.

SB: Irgi japoniška, aišku, gavosi. Ir sakau bus kasdienė. Aha. Jau brolis klausia kada bus ratai kiti. Aš jau tiesiog jų ieškojau. Tai ratai yra R20. Ir, aišku, žemintos spyruoklės irgi jau yra.

GD: Nebe toks jau ir kasdieniškas.

SB: Kasdieniškas, nes aukštesnis, nei Lexus. Didesnis kėbulas. Ir patogiau į ilgesnes keliones važinėti. Ir taip pat reikia tvarkyti. Tai šiuo metu tvarkomas. Bet tas pats mechanikas tvarko, tai sakė dabar, kai pabaigs, jau ilgą laiką bus galima važinėti.

GD: Visa šita žemagrindžių kultūra, turbūt, apima kokius 70% krapštymosi garaže.

SB: Tikriausiai. Ir, man atrodo, čia normalu. O jei jau klausei dėl sekančios mašinos – kadangi abi šitos yra automatai, tai norėčiau ateityje tiesiog mechaninės. Tiesiog. Išvažiuoti svaitgaliui, kad pajausti tą kitą jausmą.

GD: Kad suprastum, kaip gerai važinėti su automatu?

SB: Taip. O, kadangi esu važiavęs su brolio RX8, jau žinau, kokį automobilį žiūrėsiu. Rotorius, tai ir įdomus variklis ir įdomiai važiuoja. Ir garsas žiauriai geras. Ir tai, kad “redline” prasideda tik nuo 9000 rpm.

GD: Tai gal kažkada plaukimą keisi į autosportą?

SB: Na, važiuojam, žiūrim driftą. Bet dažniausiai, kai man vasarą sezonas, tai ir jiems vasarą sezonas. Tai labai sunku suderinti. Bet jei pavyksta, tai visuomet važiuoju pažiūrėti. Bet abejoju ar keisčiau. Čia labiau hobis. Važinėti gražiai atrodant po miestą, o ne lenktyniauti. Norėčiau išmokti driftinti. Bet gal labiau ne varžyboms, o, kad tiesiog galėtum nuvažiuoti į trasą ir pažaisti ar “pastatyti skersą”.

GD: Ok. O koks tavo svajonių automobilis? Nelimituojant niekaip.

SB: Mitsubishi EVO 9. Būtent 9. Nerealiai patrauklus kėbulas ir, žinoma, variklis. Kad iš tokio variklio galima tiek daug padaryti yra kosmosas. Ir kėbulas labai skiriasi nuo mano Lexus. Jis sportinis. Man net geriau atrodo, kai būna su aukštesnio profilio sportinėmis padangomis, lygiomis su ratais. Labiau kovinis stilius. Bet atrodo nuostabiai ir yra svajonė.

GD: Gal šiek tiek dar papasakosi apie savo karjeros planus? Kur bus tave galima pamatyti? Kur dalyvausi?

SB: Šiemet planuojamos vienos varžybos, bet dar negaliu nieko atskleisti. Dar sprendžiama kada ir kur tiksliai. Treneris lyg ir duoda užuominų, bet tiksliai nieko nežinau, tai negaliu net ir sakyti. Po to būsiu prisikalbėjęs. Turėtų būti rudenį. Dalyviai rinksis iš daug šalių ir bus labai intensyvios varžybos. Tokio tipo varžybose net nesam dalyvavę.

GD: Ar galima tave rasti kažkur socialinėje erdvėje?

SB: Instagram. Simonasbilis. Paprastai.

GD: Pabaigai gal palinkėjimą skaitytojams? Ar motyvacijos kokią bombą?

SB: Nepasiduokit. Yra buvę momentų, kada norėjau tikrai pasiduoti, plaukimo atžvilgiu. Kartais reikia tiesiog sukąsti dantis ir perlipti per save, truputi pakentėti. Tikrai viskas pavyks. O kartais reikia tiesiog pakeisti požiūrį. O kalbant apie automobilius, tai linkiu Lietuvoj daugiau susitikimų daryti. Bent norėčiau. O šiaip – smagu matyti ir kalbėti su žmonėmis apie automobilius, tai darykit projektus, nes visuomet smagu matyti naujus projektus Lietuvoje.

GD: Ačiū, Simonai.

SB: Dėkui.