LB: Vytai, tai papasakok, nuo ko prasidėjo tavo pirma pažintis su automobiliais? Tėčiui ant kelių? Seneliui ant kelių? Ar kieme kaimyno kokia nors mašina?

VŠ: Tai, turbūt, čia tracinė ta istorija, kaip ir visų jaunų džentelmenų, taip pat ir mano. Mano gal šiek tiek sudėtingesnė. Tada buvo laikmetis, kada tėtis sportavo, buvo Tarybų sąjungos sporto meistras ir pastoviai buvo lenktynėse, prie jų ir tarp jų. Ir garažas, kuris buvo Stakliškėse, senelio namuose.

LB: Tai tu, kaip vaikas, augai tarp automobilių?

VŠ: Augau tarp mašinų, bet man nebuvo galimybės pradėt sportuot pačiam, kadangi tas mano laikmetis buvo ypatingai nedėkingas. 1983 – mano gimimo metai. Apie 6-7 metų džentelmenai, kurie mato savo gyvenimą autosporte, turėtų pradėti kartingo varžybose dalyvauti. O 1990 – 1991 metais Lietuvoje nebuvo nieko. Buvo perversmas. Mes laimėjome didžiausią savo pergalę, kokią tik galėjome laimėti. Nepriklausomybę. Visi kiti dalykai, tokie, kaip autosportas buvo šiek tiek padėti į šoną. Autosportas Lietuvoje atsigavo tik 1995-1996 metais.

LB: 1995-tais? Tai tau buvo maždaug dvylika?

VŠ: Iš esmės taip. Bet pagrindas buvo tikrai ne sportuoti, o susikurti sau tvirtesnį pagrindą po kojom. Ir tėvų ir visų kitų žmonų, kurie galėjo ir turėjo padėti žengti pirmuosius žingsnius, jų akcentas buvo visai kitur. Išlaikyti šeimą ir padaryti maksimaliai gerą įmanomą gerbuvį. O mano sporto karjera prasidėjo nuo 1999 metų.

LB: O kada pirmą kartą vairą palietei?

VŠ: Vairo palietimas? Kaimas. Antras senelio golfas. Raudonas, dyzelinis. Tai tas vairo palietimas ten ir liko. Aišku, kaip ir tie pasėdėjimai tėčiui ant kelių. Kadangi mes savo šeimoje turėjom vieną mašiną, kuri buvo ir šeimos, ir lenktyninė, ir žmonos.

LB: Ir žmonos, ir lenktyninė buvo ta pati?

VŠ: Taip. Ji buvo ta pati. Ir su lankais. Atsimenu važiuodavom į kaima, pas senelius, tai mes su sese turėdavom lįsti į galą tarp lankų. Pasiimdavom kokius minkštesnius daiktus ir važiuodavom įsikibę į lankus.

LB: Vaiko teisių tarnyba dabar už galvos susiėmusi. 

VŠ: Ir vaiko teisų ir visos kitos tarnybos.

LB: Ten gi nei saugos diržų, nei nieko.

VŠ: Ten rankos laikosi už lanko. Dažniausiai tos durys nebūdavo baisiai sandarios ir dėl svorio, kadangi tai yra lenktynės, jos dažnai atsidarinėdavo. Nebūdavo normalių užraktų. Buvo tokia istorija, negalima slėpti. Buvau 2-3 metų iškritęs iš tos mašinos. Tai gerai, kad buvau įvilktas į ’’šūbytę’’ tai nesusižalojau. Sesuo man pasako vis, kad turbūt ne be pasėkmių viskas praėjo. Bet buvo tie laikai. Dabar aš jau automobilių pardavėjas ne vieną dešimtmetį ir kartais, kai ateina žmonės ir sako: ne, ne, ne šitos mašinos tikrai negalima pirkti, nes nėra ISOFIX tvirtinimo kėdutei, aš pasižūriu su šypsena žinodamas savo istoriją. Iš principo, automobilio saugumas yra dešimtimis kartų didesnis. Galbūt ir greičiai šiek tiek didesni.

LB: Turbūt, kaip valtį ir erdvėlaivį lygint reiktų. O kada tu supratai, kad lentyniausi? Kada buvo šūvis tau į galvą: aš važiuosiu?

VŠ: Vasaros ėjo, o ką daro berniukai? Jie domisi mašinytėm. Jeigu tai yra tėčio automobilis dar, jeigu jis pastoviai tvarkomas, ardomas, pastoviai kažkas ten sukama, tai dažnai toj duobėj ir pats esi. Ir tame tepale gyveni. Ir net gi kartais paragauji stabdžių skysčio, kuris yra supiltas į
nepermatomą butelį. Tokių istorijų irgi buvo. Garažas, karšta vasaros diena, ’’Buratinas’’. Ir jis kaip tyčia padėtas ant akių.

LB: Čia tas geltonai oranžinės spalvos?

VŠ: Taip. O ir nepersimato, kad jis yra neva tai stabdžių skystis. Kelis gurkšįnius būdavo, kad ir atsigeri. Tai po to skrandžio plovimai buvo.

LB: Vau.

VŠ: To stabdžių skysčio matyt pasisėmiau ir kažkiek kraujyje liko. Tai dabar to stabdžio nedaug ir lenktynėse. Faktiškai tada, kai buvo galima pradėti lenktyniauti legaliai, man buvo 14 metų. Tai buvo autokroso varžybos 1999-2000 metai. Nuo 14 iki 18 metų jaunimas galėjo parodyti savo meistriškumą, nes tai buvo uždara trasa ir normalūs sportiniai automobiliai.

LB: 14-kos. Tai praktiškai paauglys. Būna žmonės jau kažkiek taurių turi tokių metų, o tu turėjai tik pradėti.

VŠ: Taip. Man nepasisekė to daryti dėl tos Lietuvos nepriklausomos. Todėl aš tikrai nesigailiu, kad man neteko, o turim Lietuvą tokią, kokią turim ir netenka su talonais parduotuvėj stovėti. Tai čia didelis pliusas.

LB: Bet tau nesutrukdė vistiek. Kad ir vėlai, bet tu vistiek atsiradai autosporte. VŠ: Kažkiek buvo slalomo lenktynių, ar kalvų lenktyniavimo.

LB: Kai buvai paauglys, tau buvo pavažiavęs stogas dėl mašinų. Tavo tėtis nebandė sakyt: Vytai, ne sportas, svarbu mokytis? Neprivairuosi čia gyvenime. Eik studijuok ką nors.

VŠ: Turbūt, aš manau, kad kiekvieno tėvo yra neįgyvendintų, arba įgyvendintų svajonių tęsinys perduoti kažką tai savo sūnui.

LB: Gauni vis dar velnių nuo tėčio? Pavyzdžiui, kai pravažiuoji trasą, ar sudalyvauji kažkur, ar tėtis sako: sūnau, ne taip reikėjo?

VŠ: Aš su juo pradėjau lenktyniauti, kai buvo autokrosas. Mes lenktyniaudavom po vieną.

LB: Ir tu ir tėtis dalyvaudavot tose pačiose varžybose?

VŠ: Kai aš buvau nepilnametis, aš važiavau ekipaže vienas, kadangi tai yra autokrosas, uždara trasa. Kai perėjau prie klasikinio autoralio, kur reikalingas šturmanas, tai būtent tėtis ir buvo tas žmogus, kuris sėdėjo šalia ir tokiu būdu bandė ne tik nurodyti man tą kelią, bet ir tuo pačiu paugdyti mane, kaip vairuotoją, kuris neturi išsigast, kuris neturi reaguoti emociškai į savo klaidą ir po to dar antrą, trečią ir penktą klaidą. Aš esu velnišai dėkingas savo tėčiui už tai, kad jis mane padarė žmogum, koks esu dabar. Ir netgi dabar, mes su šturmanu, jeigu yra kažkoks lenktyninis incidentas, kur atsiduri beveik ne ant kelio, ar įveiki sudėtingesnę atkarpą, tai ekipaže pas mus nėra nei vieno mrktelėjiimo, ar žodžio, kol pabaigi greičio ruožą ir gali pasikalbėt. Mes žnom, kad tai yra mūsų darbas ir jeigu pradėsim diskutuoti, aimanuoti, arba bijoti, tai mes tikrai nepataikysim į sekantį, ar dar sekantį posūkį. Reikia pamirštii tai, kas buvo ir pradėti žiūrėti naujom akim. Suformuoti naują tempą. Taip pat ir gyvenime: jeigu gyvensi blogoj emocijoj, jeigu gyvensi savo išgyvenimais, ar pergyvenimais, tai tuo ir gyvensi. Reikia atversti naują puslapį.

LB: Žiūrėk, o tu dabar augini irgi sūnų. Ateis tavo sūnus vieną dieną ir sakys: tėti, lenktyniausiu. Ką tu sakai? Ar paskatinsi, imsi už rankos ir rodysi? Ar vis dėl to bandysi pakreipti į kitą pusę, nes tai – pavojingas sportas. Tikrai pavojingas. Aš vaikų neturiu, bet įsivaizduoju, kad matyti, kaip tavo sūnus lekia kosminiu greičiu, tikėtina, kad yra baisiau, nei pačiam važiuoti.

VŠ: Jis nesakys. Šiuo gyvenimo momentu, žinodamas, ir praėjęs tą kelią, 20 lenktyninių savo sezonų ir padaręs daug gero ir blogo, aš sakysiu, kad tu tikrai turi pagalvoti. Ir kad tu turi įrodyti, kad esi lenktynininkas. Įrodyti, kad tau tai svarbu ir kad tau to reikia. Kad tai ne dar vienas
kompiuterinis žaidimas, kurį galėsi lengvai ištrinti, ar numesti. Tai yra net ne sportas, tai – gyvenimo būdas ar gyvenimo dalis.

LB: Jeigu jis tau tai įrodys, ar tu jam padėsi?

VŠ: Aš, atvirai sakau, aš nenorėčiau, kad taip būtų, nes šitas kelias yra sunkus, turi daug aukoti. Savęs, sveikatos, draugų, švenčių.

LB: Tai yra profesionalaus sportininko gyvenimas, kur tu turi griežtą ritmą, griežtą rutiną. Tiesa, daugelis skaitytojų vistik pasižiūri į autosportą iš šono. Atsisėdai už vairo, pravažiavai trasą, žiauriai lengva. Ar aš teisingai žinau, kad norint važiuoti viskas prasideda nuo paprasto dalyko: labai stipraus fizinio pasiruošimo? Neužtenka atsisėsti su pilvu, kaip aš, ir jau gali važiuoti.

VŠ: Taip. Viskas priklauso nuo to, kokiam lygyje tu nori dalyvauti. LB: Aš apie profesionalus.

VŠ: Jeigu tu dalyvauji, kaip mėgėjas, ar savaitgalinis lenktynininkas, tai tau nieko iš principo nereikia. Gal tas savaitgalis praeis kiek sunkiau, bet tu pravažiuosi savo tempu, nerizikuodamas, nelipdamas per save ir naudodamas gal 30-50% automobilio galimybių. Bet jei tu nori važiuoti ir kovoti dėl pergalių, jei nori turėti 10-15 lenktynių per sezoną, be gero fizinio pasiruošimo tu niekur nenuvažiuosi. Visų pirma, sugrius tavo nugara, antra, neatlaikys širdis to krūvio, nes vairuojant lenktyninį automobilį, tavo širdis plaka daugiau, nei bėgant maratoną. Galimai net 200 dūžių per minutę.

LB: Čia tokį adrenalino kiekį gauni?

VŠ: Taip. Tai jeigu su tuo nesusigyvensi, jei neužsiimsi kardio, tai faktas, kad tu pavargsi, už 5-7 minučių dings koncentracija, dings tempas, prasidės klaidos ir t.t.

LB: Tai nėra taip lengva ir gražu profesionalų sporte. Tu lygiai taip pat dirbi, kaip krepšininai, ar futbolinkai.

VŠ: Kaip atsiranda žodis profesionalumas? Kai tu atiduodi save daugiau, nei tik norėt pravažiuoti, ar tik įmesti į krepšį, tai faktas, kad reikalingas ir tavo ir nugaros pasiruošimas. Amortizacija labai kieta, o tavo nugara sugeria kiekvieną smūgį, kiekviieną atsitrenkimą į žemę, nuo tramplyno ar duobės. Faktiškai labai daug laiko automobilis nevažiuoja žeme visais keturiais ratais. Jis kyla ir vėl leidžiasi, o kadangi nėra amortizacijos sėdynėje, viską amortizuoji savo nugara ir išlipus eiti būna kartais net sunkiai įmanoma. Tam reikalinga tvirta nugara. O tam reikalingas tvirtas presas, rankos, kojos ir kiti dalykai. Taip atrodo, kad sėdom, pavairavom, pasukinėjom vairą ir išlipom. Bete, anaiptol, taip nėra.

LB: Gerai, o grįžtant į senesnius laikus. kokia buvo tavo pirma mašina? Ar atsimeni? Paprasta, kaip civilinio gyventojo.

VŠ: Aš pragyvenau visą VW Golf modelų gamą nuo 1 iki 5.

LB: Tai iš Golfo į golfo visada persėsdavai?

VŠ: Man jie labai tiko ir patiko. Ir patikimumas, ir dinamika. Lyg ir GTI kažkurio golfo versiją turėjau. Aš pradėjau tikrai, kaip kiekvienas lietuvios studentas, ne nuo galingo Subaru, o nuo paprasto dyzelinio pirmo golfo.

LB: Kaip visi studenčiokai tais laikais.

VŠ: Visiškai. Kaip gyvenime, taip ir automobilų turėjime, aš labai vertinu lipimą kopėčiom nuo pirmo laiptuko, o ne užmetimo tave į tėčio, ar mamos Subaru STI. Aš iš vis negaliu to suprasti. Žmogus neturi patirties vairuojant, neturi supratimo, o galų gale nėra nusipelnęs. Ar jis nusipelnė dėl to, kad jis turtingo tėčio sūnus? Gink Dieve. Aš praėjau visą kelią prieš tapdamas lenktyninku. Dirbau ir dažymo, ir paruošimo dirbtuvėse, po to automobilio išrinkimo dirbtuvėse, sevise ir t.t. Praėjau vią kelią, kuris reikalingas susipažįstant su greitu važiavimu. Todėl sakau: aš už tas kopėčias, kurios yra pradedamos lipti nuo pirmo laipto, o ne nuo viršaus, nes, dažniausiai, jei tave užmeta ant viršutinio laipto, gali labai greit neišlaikyti liksvaros ir nukristi.

LB: Ir, galų gale, tada nevertini to, ką turi. O kaip tu atsiradai automobilų prekyboje? Atmeskim faktą, ką veikia tavo tėvai, o tiesiog. Ar pats norėjai? Juk galėjai daryti ką tik nori.

VŠ: Betkokiu atveju, tai yra šeimos verslas, o jis yra kaip ir paveldimas dalykas. Man taip supuolė, kad mano širdis, mano pomėgis ir mano darbas yra vienoje dėžutėje. Sportas padeda mano darbui. Mano žinomumas toj srity, kaip profesionalo, galinčio patarti, pakonsultuoti. O iš kitos pusės – mano darbas padeda mano sportui. Tai aš su automobiliais nuo pat mažumės, kai 3 metų iškritau iš mašinos. Ko pasekoje po to buvo ir pasivažinėjimai. Tarp kitko, aš vos netapau plaukikas. Aš smarkiai mėgdavau maudytis. Ežere, kuris yra už 5 kilometrų, o kelias nuo mano senelių namų buvo žvyrkelis, kur dabar vyksta Elektrėnų ralio vienas iš greičio ruožų. Tik po to senelis suprato, kad ne maudytis aš labiau norėjau, o važiuoti su jo mašina. Jis sėdėdavo šalia, o aš važiuodavau iki to ežero išsimaudyti. Atgal – lygiai ta pati istorija. Tai per dieną 10 kilometrų važiuodavau kokius 3-4 kartus. Tai ir buvo dyzelinis golfas.

LB: Aš taip pat puikiai atsimenu: kai man būdavo proga pavažiuoti, man būdavo nesvarbu, kur ir kiek. Svarbiausia – pavažiuoti. Šitą suprantu puikiai.

VŠ: Iš esmės, automobiliai buvo šalia nuo mano mažens. Kadangi šeimos verslas ir šeimos verslo supratimas, ir mano vertybės iš principo yra paremtos mano šeima, artimaisiais, vaikais, kuriems turiu palikti kažką po savęs – taip ir gavosi, kad nelabai turėjau kito pasirinkimo. Iš tiesų net ir nemačiau geresnio pasirinkimo. Aš galiu ieškoti, po visą pasaulį velniai žino ko ir nematyti to deimanto, kurį palieku namie. Todėl visgi aš pasirinkau šitą nešlifuotą briliantą.

LB: Žiūrėk, per visą gyvenimą tu pravairavai galybę automobilių. Vytui dar liko svajonių mašinų? Kurias dar norėtų pavairuoti? Pačiupinėti? Ar nebeliko?

VŠ: Kad aš varavau daug automobilių – faktas. Aš norėčiau pavairuoti automobilį, kuris mane nustebintų.

LB: Kokia šiandien tau atrodo, kad tai galėtų būti mašina? VŠ: Dabar aš jau pasigendu.

LB: Gal Ferrari? Gal Lambo? Bugatti?

VŠ: Aš esu bandęs Lambo, Ferrari, R8, galingiausias Teslas. LB: Tai, ar liko svajonių šituo klausimu?

VŠ: Aš tikiuosi, kad kadanors galėsiu pavairuoti mašiną, kuri mane nustebins

LB: O jeigu tau šiandien sakytų: pasakyk, privarysim, pavažiuok. Kokį pasirinktum?

VŠ: Aš realistas. Aš dažnausiai ne svajoju, o jeigu turiu savo veiklą, kuria noriu užsiimt, arba automobilį, kurį noriu pavairuoti, aš jį dažniausiai ir pavairuoju. Žiūriu į gyvenimą realistiškai ir nesugalvoju, kad man šiandien mirk – gyvenk reikia pabandyti kažkokį Bugatti, ar kokį kitą superautomobilį, su kuriuo aš pajausiu kažką gero. Tikrai žinau, kad nepajausiu kažko ekstra, mega, super.

LB: Jei bandei Lambo, ar Ferrari, tai tikėtina, kad nepajausi su Bugatti super kažko.

VŠ: Važiuoti tiesiai 350km/h nemanau, kad yra ekstremalu. Aš žinau, ką reiškia važiuoti naktį, per rūką, 200km/h greičiu, miške, per pažliūgusį žvyrkelį. Aš tiksliai žinau, kad automobilis mane kažkokioj situacijoj nustebinti sunkiai begalės.

LB: Čia jau kitas lygis.

VŠ: Aš priimčiau, žinoma, kiekvieną iššūkį, pabandyčiau kiekvieną daiktą ir plėsčiau savo akiratį. ką aktyviai ir darau. Visi naujausi Audi sportiniai automobiliai, naujausias R8 ir naujas RS6 jau išbandyti.

LB: Baltas pavydas.

VŠ: Jie tikrai sužavės visus 99.9% į juos įsėdusius. 

LB: Mane žavi RS3. O čia jau visai kitas lygis.

VŠ: Iš esmės aš esu išpaikintas tos gausybės automobilių, kuriuos bandžiau ir tų sąlygų, kuriuose aš esu buvęs. Turu omenyje greičius. Dėl to mane nustebinti yra šiek tiek sudėtinga, bet aš tikrai galiu pasakyt, kad didžiąją žmonių dalį, tie dabartiniai automobiliai: audi, super greiti VW, ar kitų markių automobiliai, turi sužavėti, nes tai yra didelė kūryba ir didelis menas, padaryti tuos automobilius toius greitus, dinamiškus ir stabilius.

LB: Gal atsimeni kokią labai juokingą istoriją iš savo vairavimo? Sporte, ar mieste, nesvarbu.

VŠ: Kurioziškų situacijų kiekvienas lenktynininas turi. Greičio ruožuose tos situacijos dažna pilasi viena po kitos. O jei jos vienu, ar kitu atveju atrodo ekstremalios, po to jos jau atrodo juokingos.

LB: Jeigu liekat gyvi tai juokinga? (juokiasi)

VŠ: Tai yra šioks toks juokas, bet man yra tekę pabūti daug kur. Ir miške, su vairu, kuris lieka tavo rankose.

LB: Ta prasme?

VŠ: Situacija, kai tu tikrai žinai, kad reikia sukti, bandai tą daryti, bet vairas sukasi sau, o ratai niekur nesisuka, nes vairalazdės šlicai prasisuka.

LB: Kaip tu gyvas vis dar? Aš bandau šturmano veidą įsivaizduoti, kai tu lieki su vairu rankoje.

VŠ: Veido išraiška yra viena, bet, kaip minėjau, žodžių yra nulis. Net tokiose situacijos mes privalom išlikti ramūs. Privalom išgyventi tą situaciją ir tiesiogine ir perkeltine prasme, užsidėti vairą, išlaviruoti automobilį ir nuvažiuoti iki greičio ruožo pabaigos kažkokiu tai būdu ir, svarbiausia, tęsti lenktynes. Pabaigti pradėtą darbą. Aišku, prisideda ir pasivažinėjimai ant priekio, kurių buvo ne vienas.

LB: Aš kiek žinau, tu ilgai su Mitsubishi važiavai?

VŠ: Pradžioje buvau Golfų vairuotojas, po to buvau turėjau 7 Mitsubishi, 8 Evo, 9 Evo, 10 Evo, po to vėl 9 Evo. Daug pergyvenau aš kartų Evo. Automobilis nebuvo puikiai ’’išsvertas’’, pagrindinis svoris buvo ant priekinės ašies, dėl to, tramplynus dažnai įveikdavo ant nosies. Po daugelio tramplynų tekdavo nusišypsoti ir pasijuokti, nes atrodo, kad smingi ant nosies ir kito kelio nėra. Skrisdamas pradedi šokti ties 180-190km/h greičio, nusileidi ant nosies ir čiuoži ant apsaugos dar kokius 30 metrų, tai tas juokas būna kartais lyg ir per ašaras. O gale dienos, ar po greičio ruožo pasijuoki, kad ’’čiūt, čiūt’’, keliais kilometrais per valandą buvo per greit. Bet tą supranti tik tada, kai tai išbandai. Kiekvienas greičio ruožas turi dalelytę kažko, kas atrodo lyg ir nejuokinga, bet po prisiminimų yra pakankamai šypseną keliantys dalykai.

LB: Straipsnį leisim kelios dienos iki švenčių. Ką palinkėtum mūsų skaitytojams?

VŠ: Aš, aišku, galėčiau linkėti, kaip mis Lietuva: taikos, meilės, santarvės, savitarpio supratimo ir viso ko. Bet, turbūt, aš galėčiau palinkėti, kaip savo srities profesionalas – pasirinkti savo sritis, tapti jų profesionalais, ką jūs bedarytumėt, stengtis įgyvendinti savo užduotis maksimaliai gerai ir tuomet jūs kursit nuostabų kelią mums visiems. Nepaisant, ar jūs rašote knygą, ar pardavinėjat šalikus Gariūnuose, darykit tai 110% savo galimybių, savo energijos ir atiduokit visą save. Tada pamatysit, kaip žmonės pas jus grįš, užsakymų daugės ir šalikų pardavimai didės. Išlikit visą laiką žmonėmis ir nelipkit vieni kitiems per galvas. Tai svarbiausia. O galų gale, turėit savo amžinas vertybe ir jų laikykitės. Per amžius. Nuo savo pirmos dienos, iki paskutinės. Apsibrėžkit tą patys sau, turėkit susiformavę savo gyvenimo viziją ir beabejo šventes sutikit taikiai, su savo šeima ir artimais žmonėmis. Nes tik jie yra tie, į kuriuos galit atsiremti, pasiguosti ir pasidžiaugti. Ir, žinoma, saugumo keliuose.

LB: Sveiko proto.

VŠ: Sveiko proto ir turėkit omeny, kad vairuodami automobilį keliuose, jūs laikot rankose savo didelį ginklą, kuris gali bet kuriuo momentu iššauti. Turbūt toks ilgas, bet prasmingas palinkėjimas.

LB: Ačiū, Vytai.