LB: Tai, Andriau, papasakok, kaip tu susipažinai su mašinom? Tėčiui, seneliui, močiutei, kam ant kelių sėdėjai?

AT: Turbūt taip ir buvo. Ant kelių sėdėjau tėčiui. Važiuodavom tiesiog pasivažinėti. Jis galvojo, kad aš labai greitai išsilaikysiu teises. Po to jau duodavo ir pačiam pavairuoti.

LB: Kada pirmą kartą ant kelių atsisėdai?

AT: Ant kelių… Galvoju.

LB: Turėjai būt mažytis.

AT: Mes neturėjom mašinos pakanamai ilgai. Tėvas gavo savo pirmą mašiną 1985 metais. Tai man tada buvo 9 metai. Nebuvau tada toks jau labai mažytis.

LB: Bet nebuvai ir labai didelis.

AT: Nuo 12-kos kažkur pradėjo mane mokyt.

LB: Pasakot, kaip veikia sankaba?

AT: Jo. Pasakot, leist prisėsti kokiam nors tuščiam keliuke. Jis kažkaip galvojo, kad aš labai greitai laikysiuosi tas teises. Nors aš teises išsilaikiau tik 20-ties metų. Tai ne iš karto.

LB: Kas jum visiem, menininkam? Kiek kalbinu – nei vienas neturėjo teisių nuo 18-kos. Nei vienas. 

AT: Nežinau. Neturėjau mašinos. Nebuvo poreikio.

LB: Bet, kai neturi teisių, nėra poreikio mašinai. Liudvikui irgi nebuvo. Nei finansų, nei poreikio. Jį močiutė prispaudė: eik, laikykis. O kaip tau buvo?

AT: Man tiesiog atėjo metas. Kai nusprendžiau, kad reikia mašinos, pašnekėjau su seneliais, sako: nu ok, mes tau padėsim su pirma mašina. Ir tada jau išsilaikiau.

LB: Ir kokią pirmą mašiną nusipirkai? Beja, iš pirmo karto išlaikei?

AT: Dabar galvoju. Tikrai ne iš pirmo. Aš atsimenu kodėl neišlaikiau. Vairavimą iš antro. Kadangi ten, kur naujamiestyje, kur yra Algirdo ir Naugarduko gatvės, ten yra posūkis, kuriame, jei suki į dešinę, tai turi ne iš karto sukti, bet pasukti į pirmą juostą ir tada išvažiuoti į gatvę. O aš tik ’’pyst’’ iš karto ir viso gero.

LB: Čia kritinė klaida. Viskas? Keičiamės?

AT: Jo. Keičiamės. O šiaip, tai man pasitaikė geras treneris.

LB: Treneris, ar vertintojas?

AT: Treneris. Mokytojas. Su audi.

LB: Vairavimo meistras? Ar čia jau ne tie laikai?

AT: Ne, kažkoks kariškis buvęs. Turėjo tą rožę ant perjungimo svirties. 

LB: Ai. Tada normaliai.

AT: Normalus bičas.

LB: O ’’izolkė’’ ant vairo buvo?

AT: Ne, šito nebuvo. Tai, o kai išsilaikiau, pirma mano mašina buvo pakankamai prabangi. Ne Golf’as ir ne Up. Sąlyginai prabangi ir nauja. Tai dėl kainos reikėjo daryt derybas papildomas su seneliu. Tai buvo Opel Vectra.

LB: Kelintų metų mašina? Klausiu, kad suvokti kuri.

AT: Nepamenu žinok.

LB: Tai tau buvo 20.

AT: Ne, buvo daugiau. Aš jau dirbau telike. Tai čia buvo kažkur 1998. LB: O mašina kelintų metų buvo?

AT: Spėju, kad kokių 1994 metų.

LB: Buožė.

AT: Pakankamai gerai. Bet aš ją pirkau iš draugo. 

LB: Draugišku lizingu gal?

AT: Jo. Jis man ją net leido šiek tiek išssimokėti. Jis labai norėjo ta mašina atsikratyti. Ir paaiškėjo po to kodėl. Gedo ir gedo, ir gedo, ir gedo, ir gedo. Ji turėdavo tokią savybę. Važiuoja ir tiesiog liaujasi važiuoti. Viskas išsijungia ir sustoja.

LB: Tuo metu metu kelių tarnybų nelabai buvo. Ką darai?

AT: Nieko, stovi.

LB: Ar čia tas momentas kada patikini, kas yra tavo draugai?

AT: Ne, ne. Tu stovi ir lauki. Po to atsigauna. Ji atsigauna ir vėl toliau važiuoja. 

LB: Kiek įkvėpimo tas Opelis davė kai kuriom tavo knygom?

AT: Tai aš bandžiau Opelį gražinti tam draugui. Siūliau pasiimt atgal už pigiau. Nesutiko. Tai vat ir kankinausi aš su juo.

LB: Kiek laiko Opelis praleido tavo šeimoje?

AT: Gal pusantrų metų.

LB: Žodžiu, ilgai nekentėjai.

AT: Ne, nu neįmanoma buvo. Negalėdavai niekur toliau normaliai važiuot, nes nežinodavai, kada ji sustos.

LB: Tu elektrinių mašinų šiai dienai gali nebijot. Tu jau: been there, done that.

AT: Aš atsimenu, važiuoju pas uošvius su mano žmona į Šiaulius. Magistralė. Ir stovim, laukiam.

LB: Turėtum puikiai kelią pažinot.

AT: Ne, tai mes jau paskui nebevažinėjom. Jau geriau važiuodavom su autobusu. Palikdami šitą automobilį trumpiem pervažiavimam.

LB: Nu rimtai – elektrinė mašina.

AT: Taip. Tai čia buvo Vectra, po kurios aš pasakiau, kad Opel yra tiesiog ne mano markė. 

LB: Ok. Atsikratei Opelio. Irgi draugui?

AT: Gal ir dalimis net. Neatsimenu, žinok. Jis dingo iš mano gyvenimo su dideliu nuostoliu. Ir tada aš suradau savo svajonių mašiną. Labai greitai.

LB: Labai skambus titulas. Man, kaip mašinų žmogui tai, žinai: Bugatti, Ferrari.

AT: Ne, turiu omenyje iš įperkamų svajonių mašinų.

LB: BMW I8?

AT: Irgi nebloga. Aš norėjau sportinės. Tai pirma sportinė ir buvo mano antra mašina. Tai buvo Ford Puma.

LB: Ok…

AT: Tuo metu labai ’’šikarnai’’ atrodė.

LB: Palauk, tu 180cm ūgio. Dar daugiau. Tai čia jau yra įdomu.

AT: Aš 192cm.

LB: Ir Ford Puma. Nu ok, ok.

AT: Normaliai. Mes su juo važiavom 4-se į Rygą.

LB: Tu, žmona ir 2 šunys?

AT: Ne, 2 žmonės.

LB: How? Ar žaidėt Tetrį? Nes ji tikrai mažytė.

AT: Man patogu, o kaip važiuoja jie yra jų problemos. Nori nemokamai į Rygą – važiuoji taip, kaip yra.

LB: Bet Ford Puma nėra super galinga? Ji tik atrodo gerai.

AT: Ji atrodo tikrai gražiai. Nepamirškim, kad tai 2000-tieji metai.

LB: Ji buvo nauja?

AT: Nauja. ’’Nuliova’’. Iš salono. Ir buvo taip, kad aš norėjau, aišku, raudonos.

LB: Čia kitas tavo fetišas, prie kurio mes dar prieisim.

AT: Taip. Man Ford’e pasakė: rekės laukt. Kiek, sakau? 2 mėnesius. Gerai, laukiu.

LB: Ne daug žmonių tais laikais pirko naujas mašinas. Čia ko gero ir pirma tavo nauja? AT: Taip.

LB: Tai tu ėjai į saloną su mintim, kad ateisiu, paduosiu bankes ir va, mašina. Taip?

AT: Aš žinojau, kad reikės laukt.

LB: Pas mane ir dabar yra žmonių, kurie nustemba, kad reikės laukt.

AT: Aš žinojau. Bet jie man tada, už tai, kad būčiau geras, davė Scorpio. Tokį laivą.

LB: Jo, jo. Jos kaip dvi tavo mašinos.

AT: Taip. Tai aš važinėjau su tuo Scorpio. Labai buvo įdomu. Man atrodo buvau šiek tiek ją patrankęs.

LB: Čia visiškai ne tavo mašina.

AT: Tikrai ne mano. Bet galiausiai atvažiavo Puma. Bet atvažiavo ne raudona, o žalia. Kažkur susipainiojo. Fuck up’as. Sako: imsi, ar ne? Sakau imsiu, aišku. Ką daugiau darysi. Negi lauksi dar 3 mėnesius. Jau noriu mašinos. Svajojau. Tai va, taip įsigijau žalią Pumą. Su ja važinėjau labai sėkmingai. Labai patiko. Ji greita, manevringa. Su ja buvom nuvažiavę netgi iki Venecijos su žmona. Buvo visai smagi kelionė.

LB: Tau keliaut su automobilais patinka?

AT: Man patinka. Amerikoj visą laiką išsinuomodavau savaitgaliui mašiną. Jei skrisdavau į Nicą, visada pasiimdavau kabrioletą pasivažinėti po žydrąjį krantą. Tai va. Tada nutiko toks momentas. Aš atradau faktą, jog į mašiną reikia pilti tepalus.

LB: Per vėlai atradai tą faktą?

AT: Per vėlai. Kai automobilis gergždamas sustojo ir aš suvariau visą variklį tiek, kad teko varyti į Rygą. Fordas šitų dalykų neapsiėmė. Tai jie varė į Rygą pas kažkokį meistrelį Jurgelį.

LB: Tavo oficialus atstovas pasakė, kad jie negali sutaisyti?

AT: Taip. Sakė galim, bet tau žiauriai daug kainuos.

LB: Bet neatsisakė?

AT: Ne, ne. Tai Jurgelis meistrelis ją atgaivino. Ir aš su ja dar pakankamai sėkmingai važinėjau.

LB: Ok. Kiek Puma pas tave laiko išgyveno? Pagal tai, kaip tu su jomis elgiesi, vartoju žodį – išgyveno.

AT: Išgyveno kokius 5 metus.

LB: Tai ja atgaivino ir dar visai normaliai tu su ja važiavai.

AT: Jo. Tada dar buvo toks momentas. Kadangi mes turėjom garažą. O mano žmona matė, kad mašina man svarbi.

LB: O tą epinį garažą su tuo milžinišku raktu?

AT: Ne, buvo normalus, naujos statybos. Garažas prie buto. Bet jis padarytas taip, kad jeigu šalia pastato į parkingo vietą, tai tu turi juvelyriškai vairuoti. Ir mano žmona vairavo ne visai juvelyriškai, nubraukė šoną. Ir galvojo kas bus. Man buvo visiškai vienodai. Tai jos akyse tada labai pakilo mano akcijos. Suprato, kad nepaduosiu skyrybom. Tai va. Buvo Puma. Buvo smagi. Po to, baisiai neatsimenu to momento ką vairavau.

LB: Mes jau 2005 metuose?

AT: Taip. Man atrodo buvo kažkokia darbinė mašina, kurios aš nelabai ir atsimenu. Nelabai kreipiau dėmesį. Tada kokiais 2007-2008 metais turėjau Honda CR-V.

LB: Supratau. Buvo baisi ’’pjankė’’, nenorim atsimint. Važiuojam toliau.

AT: Darbinė mašina buvo. Man atrodo aš važinėjau su visiškai ’’random’’ darbinėm mašinom, o tuo metu buvau Sport1 direktorius.

LB: Sport1 čia sporto kanalas?

AT: Jo. Mes jį kartu kūrėm ir chebra nusprendė, kad tau gal reiktų nevažinėt su kažkokiom visiškai barškančiom mašinom. Buvo tuo metu momentas, kai žmona turėjo gerą mašiną, turiu omeny naują, ir mes su ja visur važinėdavom, man jau buvo jokio skirtumo. Man iš tiesų arba yra labai gerai ir tai, ko aš iš tikrųjų noriu, arba dzin. Tada jau vienodai rodo. Tai man tada davė Honda CRV. Labai faina mašina. Irgi toli važiavom. Į užsienį, iki Prahos. Ir tada buvo istorija su BMW.

LB: Laukiau kol mes prieisim.

AT: Aš nusprendžiau, ad aš noriu BMW. Aš šiaip visą gyvenimą norėjau kabrioleto. LB: Lietuvoj?

AT: Lietuvoj. Taip. Ir aš nuvariau į BMW. Žinojau, kad turi kabriką.

LB: Kelinti metai?

AT: 2008.

LB: Gerai. Dar nėra stotelių etiketės.

AT: Aš 2008 pradėjau galvoti, o 2009 pamačiau, kad KRASTA turi akciją kažkokią ’’troikėm’’. Paprastom. Lizingas, vos 300 litų, ten kažką, kažką. Nuvykau pasižiūrėt, kaip tos ’troikės’’ atrodo, įsėdau į vidų, įsikalbėjom. Sakau: žinai, aš norėčiau kabriko ’’troikės’’, bet žinau, kad pas jus 9 mėnesius laukt. Sako: ne, turim. Atsiimėm per krizę iš kažko. Aha, aha, gerai. Kokia spalva? Raudona. Sakau: imu. Sako, tai gal pažiūrėkim? Bent jau. Nu gerai, galit parodyt. Nuvedė į garažą, stovi raudonas kabrikas. Stogas nusiima su mygtuko paspaudimu. Viskas, imu. Ir paėmiau.

LB: Jis pas tave ilgai buvo.

AT: Jo, jis buvo tvarkingas labai. Sumokėjau lizingą ir po to jis pradėjo gesti. LB: Po paskutinės įmokos?

AT: Gal šiek tiek ankščiau. Bet šiaip – žiauriai lepi mašina buvo. Daug aš sudėjau. Ir Krastoje pastovėjus buvo. Ir pas Jurgelį. Pravažiavus buvo sąlyginai nedaug. Buvo daužta. Šitą Krasta pamiršo paskyti.

LB: Netyčia…

AT: Kažkur užkrito. Žinai, pamatė, kad aš noriu tos mašinos, negi dabar pradėsi nesamones šnekėti. Bet buvo daužta ir buvo šiek tiek geometrija pasikeitusi. Dėl to buvo šiokių tokių problemėlių. Nedidelių. Bet… Stogas nusiėmė ir užsidėjo patogiai ir numeris buvo 666. Niekas negalėjo patikėti, kad aš jo neužsisakiau.

LB: Šitie numeriai ir dabar žiauriai brangūs.

AT: Aš labai rimtai galvojau pasikeisti. Nes, nu… Raudonas banditas. Tai su juo dar buvo labai linksma per atstumą atidarinėt stogą, su pulteliu. Tu stovi, eina žmonės ir jie mato, kad mašina pradeda, kaip transformeris lankstytis. Žiauriai cool. Vaikams buvo vau. Bet aišku, vėlgi, keturvietė. Kadngi turiu vaikų, turėjau galvoti apie tai, nes su žmonos mašina visur neprivažinėsi. Bet jie ten tilpo. Sunkiai, bet tilpo.

LB: Bet ’’troikėj’’, palyginus su visais kabrikais, dar yra vietos.

AT: Dar nieko. Toks protingas kabrikas. Iš juokingesnių momentų: kai nupirkom medį mano tėvui, citrinmedį gimtadienio proga, tai vežėm su nuimtu stogu. Vaikai laikė, gale. Buvo labai juokinga.

LB: Liko lapų?

AT: Labai atsargiai važiavom. Ant kokių 20 km/h. Tai čia buvo BMW momentas.

LB: Kažkur turi atsirasti Subaru.

AT: Jo. O kitas dalykas, man buvo žiauriai sunku su ja. Aš gyvenau užmiestyje, galas varomas ir kai tik žiema ateina – viso gero.

LB: Dabar jau normaliai būtų.

AT: Dabar taip. O tada buvo kitokios žiemos. Būdavo, kad net negaliu išvažiuoti iš savo keliuko.

LB: Būdavo tokių dienų, kad sninga ir galvoji: ok, laisvadienis?

AT: Principe, ne laisvadienis, o taksi.

LB: Dabartiniu terminu – dirbtum iš namų.

AT: Labai žiemą sunkiai. Ir slidu, mėto. Ir šiaip, bandydavom miško keliukais pasivažinėt. Esu įklimpęs.

LB: Pripažink, ’’pachuliganavodavai’’. Kur nors tyliai, saugiai ir niekas nemato.

AT: Kad ne.

LB: Nebūdavo? Nes aš – ’’chuliganavotas’’ vairuotojas, bet su daug mašinų, aš važiuoju normaliai. Tik įsėdu į BMW ir būna, kaip per multikus: 2 angeliukai. Vienas blogas, o kitas geras. Ir tik įsėdus tas geras sako: aš vėliau pareisiu.

AT: Ne, žinok. Ne. Man pats ’’prikolas’’ buvo, kad tai buvo kabrioletas. O su kabriku 100kmk/h jau mažėja malonumas. Pradeda viskas švilpti ausyse. Tai ji iškeliavo į įmonę. Nežinau, gal nuomot planavo.

LB: Raudona ’’troikė’’, kabrikas, vistiek yra graži.

AT: Aš ją esu skolinęs ir vestuvėms, ir dar kažkam.

LB: Side business.

AT: Porai draugų buvau paskolinęs. Vestuvėm tinkamas dalykas. LB: Tuo metu, nuotraukom. Jo.

AT: Ji buvo visai fotogeniška.

LB: Šiaip, tai ir dabar ji gražiai atrodytų. Nes realiai, ten buvo tiesiog gražus daiktas.

AT: Tada man ta pati įmonė iššnuomojo mašiną. Aš jau norėjau tokios, kur galėčiau žiemą važinėti. Jie man išnuomojo USA versiją Subaru Crosstrek.

LB: Eisiu googlint.

AT: Man atrodo Crosstrek. Bet tikrai USA versija.

LB: Bet kažkas panašiai ir EU važiuoja. Bent vizualiai. AT: Čia toks kaip pakelta lengvoji.

LB: Rasim.

AT: Labai faina mašinukė.

LB: Bet taip gerai. Nuo mašinos, kuri niekaip pas tave nepravažiuotų į mašiną, kuri važiuoja visur ’’kiaurai’’. Subaru garsėja savo važiavimu ’’kiaurai’’.

AT: Po to jie man bandė įkišti Dodge Callenger. Sakė: tau gi patinka tokios mašinos. LB: Netoli buvo. Tik reikėjo, kad stogas nusiimtų, būtų ’’paėję’’.

AT: Taip. Bet žinok, kai man pasakė, kad variliss yra 4.5, ar tai 6 litrai, tai nusprendžiau, kad ne, nes užsimušiu.

LB: Ai, aš nepaskaičiavau šito momento.

AT: Ir aš su subaru važinėjau kokius 2.5 metų. Tada atsirado LaisvėsTV, mes pasidarėm dealą su Škoda, aš atidaviau Subaru. Man labiau apsimokėjo turėt savo automobilį, negu mokėt nuomą. Tai mes pasirinkom Škodas. Galėjom rinktis tarp Superb ir Kodiaq. Pasiėmiau Superb. Labai gera mašina. Prifarširuota elektronios. Maloni vairuot ir panašiai. Tai vat ir vairavau iki kovo mėnesio,
kol man grįžo sena įdėja. Šita įdėja pas mane ateidavo ir išeidavo.

LB: Man buvo ’’fun’’ ją vežti, bet kaip tau šovė į galvą? Lotusas? Tau kabrikų mažai? Tu pasirinkai labiausiai specifinį, kokį galima sugalvoti, protu suvokiamos vertės prizmėje.

AT: Šita įdėja man buvo atėjusi porą kartų. Ji man atėjo ir 2008 ir 2014 metais. Aš tiesiog žiūrėdavau kokios svajonių mašinos, kurios aš greičiausiai niekada neturėsiu, aš norėčiau. Day dream’as. Bet tu vistiek žiūri į tas, kurias gali įpirkti. Tu nežiūri į Testarossa, į Bugatti. Ir aš išssirinkau Lotuss Elise.

LB: Tai čia pirmą kartą kai pamatei, galvojai jau: some day.

AT: Jo. Someday. Maybe no day. Aš žinojau, kad aš negaliu jos turėti, dėl to, kad 2 vaikai, kad tai negali būti mano pirma mašina.

LB: O tuo metu gyvenai ten pat?

AT: Aš gyvenau tam pačiam miške, kur nepravažiuodavo BMW. Tai buvo tiesiog – kaip faina būtų turėti tokią mašiną. Po to praeidavo vėl kažkiek laiko. O, vėl, kaip faina būtų turėt tokią mašiną. Ir tada atėjo kovas, vėl atėjo ta mintis, tai aš pagalvojau: pala, pala, tai aš jau turiu vieną mašiną, tą praktinę, gyvenu senamiestyje. Aha, aha. Kaina vis dar yra įkandama.

LB: Pabrėžkim, kad išsiskyrei ne dėl Lotus’o. Užmušam gandą.

AT: Ne, ne. Aš jau gyvenau senamiestyje. Šitą klausimą uždarom. Nu va. Ir pagalvojau, kad gal ir yra variantas. Aš pagalvojau, kad vasarai norėčiau turėt tokią mašinukę. Tai ir kai šita mintis susiformavo, buvo kita mintis, kad vistiek Lietuvoje jų nėra. Kaip čia susitvarkkyti viską – neįsiivaizduoju. Ir tada atėjo mintis apie Deals On Wheels. Balandžio kažkada.

LB: Reklamos nesidarom, šitą praleidžiam. kaip tavo gyvenimas su Lotus’u Lietuvoj? Paaiškink žmonėm, ką reiškia turėt sportinį automobilį. Ar tikrai everyday fun?

AT: Viskas ko aš tikėjausi buvo.

LB: Ok, kitaip: ką turėtum įsivertinti prieš pirdamas tokį automobilį?

AT: Visų pirma turėtum susivokti, kad ji bus nepatogi. Bus tikrai nepraktiška. 

LB: Bagažinė kuprinei?

AT: Aš važiavau į Nidą savaitei. Susidėjau visus daiktus, šunį.

LB: Bet čia bičas su šunim. O jei imi ir moterį?

AT: Jau būtų sunkiau. Bet buvo variantų. Pavyzdžiui stalo žaidimą užkišau už sėdynės.

LB: Išlaisvina fantaziją.

AT: Ten tikrai išmoksti išnaudoti erdvę.

LB: Tetris veltui nenueina, jei vaikystėje esi žaidęs.

AT: Jo. Tai vat šitą turi suvokti. O tada ateina vairavimo malonumas. Jos vienintelis privalumas – žiauriai malonu vairuoti.

LB: Turiu pasakyti – specifinis vairavimo malonumas. Ten reikia dirbti už vairo. Jei esi tinginys – thats not your car.

AT: Užtat pranyksta tokie poreikiai, kaip žiūrėjimas į telefoną vairuojant.

LB: Aš pamenu, kai tu man skolinai automobilį fotografijoms, aš turėjau daug skambučių. Tai galvojau: vairuodamas pasidarysiu.

AT: Nieko nepasidarei.

LB: Po 5 minučių supratau, kad telefonas ’’is not an opption’’ ir manau, kad ’’klevam’’ į rankas davus tokią mašiną išmoktų tikrai vairuot.

AT: Vairas be stiprintuvo.

LB: Ir tu neturi laiko niekur žiūrėt. Tau reikia labai sunkią sankabą minkyti, pavaras pataikyti ir dar atitinkamai spausti akseleratoriaus pedalą, nes ji pakankamai galinga savo svoriui. Yra ką veikti.

AT: Faina su ja trasoj buvo pabandyti Kačerginės.

LB: Bet reikia turėti normalią šeimos mašiną šalia jos. AT: Nėra kito varianto.

LB: Nužudom įliuziją, kad kažkas prasisuks su tokia. 

AT: Aš nemanau, kad kažkas taip gali galvoti.

LB: Būtum nustebęs.

AT: Gal. Bet reikalinga normali mašina. Ar važiuoti su vaikais, ar į kokią tolimesnę kelionę. Labai galvočiau, ar prie jūros kitais metais noriu važiuoti su Lotus, ar su Škoda. Svarstyčiau. Su sūnum važiavom prie jūros, tai pusę kelio iki Kauno važiavom su stogu. Sogas nusiima rankom. Jokių mygtukų nėra. Kondicionierius nepatraukia, karšta diena.

LB: Stogas juodas.

AT: Jo. Tada nusiėmėm. Važiavom 130 – 140km/h tai tokiu greičiu viską išūžė galvoj. Atvažiavom į Palangą – nieko negirdim. Mano fainiausias važiavimas buvo į Labanorą. Tuo keliuku nuo Molėtų betoninio kelio. Tai tas Labanoro keliukas yra rojus tokiam automobiliui. Jai reikia posūkių, o tau reikia valios ir drąsos. Ir, turbūt, šiek tiek patyrimo neliesti stabdžio. Jai nepatinka, kai lieti stabdį. Lyg sakytų: nedaryk to. Tu pasuk vairą, o aš susitvarkysiu. Akivaizdžiai protingesnė už vairuotoją.

LB: Aš jau kaip nors – tu man netrukdyk.

AT: Tai šitą aš išmokau. Pradžioje buvo baisu. Po Kacerginės pasidarė mažiau baisu, kai suvoki, kad tu išmoksti įvažiuoti į posūkį 140km/h.

LB: For the record: Kačerginė yra labai gera mokykla visiems. Kurie nėra važiavę, reiktų pabandyti.

AT: Su bet kuria galinga mašina privaloma pabandyti. Tada tu supranti tą ekstremumą. Žinai, kad kai jau yra posūkis, kur gali važiuoti 90km/h leistinu greičiu, jau daug ramiau, lengviau ir smagiau. Kas dar. Žvilgsnių magnetas, tai ji yra.

LB: Šiandien Lietuvoje tokių važiuojančių yra dvi. Tavo ir ta, kurią test-drive’inai.

AT: Bet ji traukia akis labai pozityviai. Jeigu tarkim stovi kažkas iš tų kietųjų sportinių automobilių, tokia dvejopa reakcija. Čia yra žaisliukas. Kaip modeliukas. Ypač, jei koks džipas šalia atsiranda.

LB: Ir ne už kelis šimtus tūkstančių.

AT: Manau, kad praeiviai nežino kainų. Šiaip, daug kas nustebdavo, kai pasakydavau kokia tai kaina. Kad mokėjau nepilnus 40.000 eur.

LB: Grubiai 35k. kiti kaštai buvo už transportą. Bet perkant nuvalkiotą, juodą, galima tilpti ir į 30k. Tai, su visa pagarba VW – tiek kainuoja Passat.

AT: Bet tai yra situacija, kad tu moki lizingą už 5 mėnesius. Ji dabar iškeliavo pailsėti, prisišvartavo lapkričio gal 10 dieną. Ir atšvartuosiu, turbūt, balandžio vidury.

LB: Ir skaitantiems čia vėl įrodymas, kad su viena mašina neprasisuksi. 

AT: Ne, neprasisuksi, reikia suvokti, kad čia yra pramoginė mašina.

LB: Iškristų sniego ir dabar tau šakės būtų.

AT: Jo, tai aš net nesvarstyčiau tokio varianto. Plius, ji turi blizgėti, būti graži, nuplauta. Aš, pavyzdžiui, kai grįžau iš kažkurios kelionės, ji buvo purvina, tai yra lyg ir nepagarba. Aš dėl Škodos visiškai nesiparinu, o Lotus turi blizgėt.

LB: Ok. Grįžkim į laukinius 1990. Turi kokių juokingų vairavimo istorijų? Labas vakaras, prašom parodyti savo piniginę. Ar neturi susidūrimų su kelių policija?

AT: Turiu, aišku turiu. Didžiausias nuobaudas esu gavęs už greitį. Iki 30 kilometrų. 

LB: Standartinis, letuviškas prasižengimas.

AT: Jo. Tuose keliukuose, kai būna 90 km/h leistinas, numuša greitį iki 70km/h atkarpai, tu pramiegi, važiuoji sau ant kokių 92km/h ir tada: sveiki draugai. ir nufotografuoja. Stabdymų buvo labai mažai. Pūtęs į alkotesterį esu gal 2 kartus gyvenime. Tai tokių, kažkokių, dramatiškų istorijų su policija neturėjau. Avarijų didelių neturėjau.

LB: Turėjai mažų?

AT: Turėjau. Esu įvažiavęs į užpakalį sankryžoje. LB: Visiškai ne piktybinė.

AT: Ne. Šita pokalbio dalis yra nuobodžioji. Bandau atgamint. Vienintelė buvo didžiausia avarija. Mes pasiėmėm žmonos mašiną. Ji buvo dar pakankamai nauja, mano dovanota. Su draugu nuvažiavom į parduotuvę Molėtuose, palikę žmonas dėgintis. Kažkodėl reikėjo sustoti šalikelėje. Mes stovim ir iš šono, tiesiai į mus kala. Net nestabdydamas. Bam. Ne aš, draugas vairavo. Aš jam sakau: tu sakyk žmonai. Sako, aš tikrai nesakysiu, kad mes jos naują mašiną ’’suvarėm’’. Aš jai sausį padovanojau, o važiavom vasarą. Pusė metų automobiliui. Toks liūdnesnis.

LB: Nu, bet tu čia dar sėdi. Vadinasi normaliai sureagavo. 

AT: Taip. Na, nebuvo labai patenkinta, bet niekas nebūtų. 

LB: O kuris baisiau reagavo? Tu į nubrauktą pumą, ar ji? 

AT: Aš iš viso nereagavau. Turiu daug tokių labai smulkių. 

LB: Labai juokiausi, kai sakei: va numeriai, prisisuksi.

AT: Jau du kartus numušiau tuos numerius. Po to lioviausi. Su Lotus yra toks momentas: kiekvienas gulintis policininkas tau yra iššūkis. Po vieną ratą privažiuoji.

LB: Iš akies atmatuoji nuo kurio rato pradėti.

AT: Taip. Tai 2 kartus nusimušiau numerius. Bet su juo labai atidžiai važinėju. Škoda pas mane iš tiesų yra ir brūkštelta, ir į bortelį paliesta.

LB: Škoda pas tave atlieka pareigą.

AT: Taip. Ir dėl to aš su Škoda ne taip rūperstingai. O su Lotus… Aš maždaug įsivaizduoju, kiek kainuotų jo tvarkymas. Aišku, pas Jurgelį eičiau.

LB: Gali pas Jurgelį eit, arba gali varyt tuo brangiuoju būdu: traliukas, į Vokietiją.

AT: Ne, nenorėčiau.

LB: Už valandinį moki, viską originaliiom detalėm.

AT: Buvo tokia įdėja su juo važiuoti rudenį į Italiją, ją palikti Italijoj ir porą kartų atskristi su ja pavažinėti Italijoje. Kokį kovą, kai Italijoje šilta, o pas mus dar ne. Bet kol kas įdėja ir liko.

LB: Pabandei paskaičiuoti?

AT: Ne, net nebandžiau skaičiuoti.

LB: Nėr pigu. Tos specifinės aikštelės ima žvėriškus pinigus. Per tiek laiko, turbūt būtų gavęsis dar vienas Lotus.

AT: Neskaičiavau, nes nebūčiau pasiryžęs vienas važiuoti su ja iki Italijos. 

LB: Kiek iki Italijos?

AT: Iki Berlyno yra tūkstantis, iki Paryžiaus dar tūkstantis, grubiai imant. Tai jau du. Ir tada žemyn. Tai, sakykim 3000 kilometrų.

LB: Žiauriai ilga kelionė. Dar su Lotus, kur tavo maksimalus greitis yra 80km/h, kad nepervargt ir galėtum daugiau valandų važiuoti.

AT: Autobanu su Lotus greitai pravažiuoji.

LB: Tą dalį taip. Aš turbūt specialiai prie įvažiavimo į Vokietiją išsimiegočiau ir tada jau likusią dalį – su vėjeliu. Iki Vokietijos galo. O tada vėl eini pamiegoti.

AT: Jo, tu negali su juo ilgai važiuoti.

LB: O tu dar turi utopinių svajonių? Lotus – jau įgyvendinta svajonė. Whats next? 

AT: Aston Martin. Avantgarde.

LB: Su Jakilaičiu tarėtės? Jo irgi Aston Martin.

AT: Ne, ne. Bet aš konkrečiai. Reiktų pažiūrėt kuris. Bet man atrodo Avantgarde vadinasi.

LB: James Bond tau įtaką darė?

AT: Of Course. Bet ten DS6. Standartinis. O ten yra toks sportinis Aston Martin.

LB: Bet įkvėpimas Aston Martin yra iš ten?

AT: Jo. Arba, jeigu kalbėtume apie visiškai neįsivaizduojamas svajones – Lotus Evija. Čia yra elektrinė, dar tik konceptinė.

LB: Mes ją kažkada aptarinėjom. Bet tu neišvardinai nei vieno nuvalkioto supercar’o. Tau jie alergiją kelia?

AT: Man nepatinka Porsche. Iš principo. Man jie negražūs. 

LB: Bet tu nenori nei Ferrari, nei Lambo.

AT: Man nei Maclaren, nei Ferrari, nei Lambo nepatinka. Man tai yra turtingų pižonų mašina. Kad turėtum Lotus, nereikia būt turtingu. Išskyrus Evija. Bet vis dėl to, tai parodo, kad tau pats vairavimas yra svarbiau nei markė. Jis yra labai specifinis.

LB: Jo, Ferrari, Lambo, Maclaren yra sudėti taip, kad turtingi dėdės nenusisuktų sprando. O tavo Lotus’e gali dėtis šalmą, nes tai – kartingas.

AT: Taip.

LB: Tik labai galingas. Tai tu neturi visiškai jokios meilės nuvalkiotom berniukų svajonėm?

AT: Ne. Aš turiu vat šitas dvi svajones. Valkyrie. Aston Martin Valkyrie!

LB: Tu vairuoji pakankamai ilgai Lietuvoje. Pasikeitė vairuotojai?

AT: Jo.

LB: Geryn, ar blogyn?

AT: Geryn. Daug mandagesni pasidarė. Ir net dabar. Parkavau mašiną, po mumis, kur dabar sėdim, eina žmonės, o aš turiu įsukti. Aš juos praleidžiu, o jie sako: važiuok. Šypsosi.

LB: Įsivaizduoji šitą prieš 30 metų? 1994?

AT: Sunkiai, tada tai buvo kova gatvėse dėl išlikimo.

LB: Vietos buvo daugiau negu mašinų, bet kova vistiek buvo. Už kiekvieną centimetrą.

AT: Jo, bet gerėja, aišku.

LB: Ispanijoje yra panašu į Londoną. Kur dabar mes jau mokam vieną mašiną įleisti. Ankščiau to irgi nebuvo.

AT: Jau tai pasidarė įprastinis dalykas. Tai aš manau, kad tikrai gerėja. Parkas – gal kažkiek naujėja. Nelabai greitai. Supercar’ų mažai.

LB: Yra. Aš labiau džiaugčiausi, kad yra.

AT: Yra, yra. Bet nėra pas mus tinkamas klimatas ir keliai.

LB: Su visa pagarba savivaldybei, bet, deja, nėra. Net nežinau, kam čia priekaištas. Bet žinai, vienas geras keliukas yra.

AT: Kol aš pripratau, kad senamiestyje baršku su tuo Lotus, tai reikėjo kokio mėnesio. Po to nebesijaučia.

LB: Man ir be Lotus jaučiasi, kad aš baršku.

AT: Bet, kai persėdi iš Lotus į Škodą, tai vairas susisuka vienu pirštu.

LB: Matai, po Lotus jau būni pasportavęs.

AT: Bet labai faina, kai ’’pagauna’’ mašina ir vairas pradeda reaguoti.

LB: Didesniu greičiu jis nėra toks sunkus.

AT: Jo, pradžia yra sudėtinga.

LB: Kadangi tu esi Andrius Tapinas, šaržuoji politikus skersai, išilgai, aš negaliu tau neužduoti tokio klausimo.

AT: Na.

LB: Jeigu Lietuvos valstybę reiktų pavadinti kažkokia tai mašina, kokia tai mašina būtų? Ok, kad būtų lengviau perteikt žmonėm: kokia ji būtų prieš 30 metų ir kokia dabar?

AT: Prieš 30 metų, tai akivaizdžiai buvo dujomis varomas, perkaitintas Passat. Iš senųjų. Gal geriau nei Kadet’as, bet vistiek.

LB: Svarbiausia, kad ne Lada, ar Moskvich.

AT. Ne. O dabar… Hm… Galvoju. Mašina, kuri turi daug potencialo, kurią sunku vairuoti, kuri nėr labai graži.

LB: Kuri pila kartais degalus už cash’ą.

AT: Tikrai ne Japoniška.

LB: Vokiškos kokybės, turbūt, irgi netraukia.

AT: Ne, netraukia. Man iš karto mintis apie prancūziškas. Gal Citroen koks. Nes žinai, yra žmonių, kuriems labai patinka Citroen. Yra žmonių, kurie labai myli mūsų valstybę.

LB: #linkėjimaialgis

AT: Aš pats pažįstu porą. Mano dėdė turėjo penkis Citroen. Jis tik Citroen’us perka.

LB: O kokia mašina šiandien būtų Lietuvos vyriausybė? Man panašu į daug atskirų detalių. Bet gal tu mašiną įžvelgsi.

AT: Kai pasitraukė dar keli ministrai, tai tada jau tikrai reiktų eiti į Lada Kalina. LB: Aš kažką praleidau? Pasitraukė keli ministrai?

AT: Rokas pasitraukė.

LB: A, ok. Galvojau gal jau šiandien ryte kažką 
praleidau.

AT: Ne, čia iš tų, kurie buvo OK. Tai jo, manau, kad Lada Kalina.

LB: Tu taip neįžeidinėk, nes reiks su Narkevičium mašiną palygint. 

AT: Ne. Čia jau nėr ką lygint. Narkevičius yra tankas.

LB: Bet važiuoja. Ir ten, kur jis nori.

AT: ’’Jarunda’’. Daro ką nori.

LB: Ok. Cool. Ką palinkėsi žmonėms prieš šventes? Kadangi tekstą skaitys sausio 2 dieną, tai labiau naujiems. Su Kalėdom nebesveikink.

AT: Labai paprastas palinkėjimas. Manau, kad visi turėtume turėti savo svajonių mašiną. Ir vis dėl to, kad ir kokia ji būtų nepraktiška, susidaryti gyvenime planą, kada tu ją bent trumpam turėsi. Apie svajonių mašinas irgi yra toks momentas: jos nėra visam gyvenimui. Jos perkamos trumpam laikui. Aš manau, kad su Lotus irgi ilgai nevažinėsiu. Padraugausim ar porą metų ir keliausim toliau.

LB: Kitos svajonės vaikytis.

AT: Taip. Svajonė tam ir yra, kad galėtum jos siekti. Tai, kad ir ką bevairuotumėt – turėkit tą svajonę.

LB: Ačiū tau! AT: Sėkmės!