Jis – Liudvikas Andriulis
LB: Liudvikai, papasakok apie savo pirmą pažintį su automobiliais: ar tėvams ant kelių sėdėjai? Ar, būdamas nepilnametis, vogei tėvų automobilį iš kiemo, kad pasimaivyti prieš draugus?
LA: Aš augau šeimoje, kuri neturėjo automobilio. Mano šeima nebuvo labai pasiturinti. Automobilį mūsų šeimoje turėjo tik mano močiutė Onutė – oranžinį žiguliuką. Ji gyveno Vilniuje, o aš augau Šiauliuose.
LB: Bet kai lankydavai močiutę, tai jau bandydavai sėsti už vairo?
LA: Ne, ne, ne – aš net bijojau, man nei siūlė, nei leido. Tai buvo brangiausias giminėje turimas daiktas per septynias kartas, tai tu gal juokauji? Tikrai niekas neleido.
LB: Tai kada tu pirmą kartą pačiupinėjai mašiną?
LA: Pirmame kurse. Mano a.a. tėtis, būdamas virš keturiasdešimties metų amžiaus, nusipirko pirmą savo automobilį. Ir tuo pat metu aš išsilaikiau teises. Man buvo apie devyniolika. Man žiauriai sunkiai sekėsi tas teises laikytis, nemėgau, nekenčiau, bet mane privertė ir mama, ir močiutė. Močiutė visada sakydavo: ką pradėjai – reikia pabaigti. Nors daugelis mano draugų iki šiol neturi teisių, jie taip ir nepraėjo pro tą sunkų laikotarpį su debilais instruktoriais.
LB: O kas ten buvo taip blogai?
LA: Nes buvo žiauriai neįdomu, realiai už””’davo. Tu neturi automobilio. Laikaisi teises tik tam, kad jas turėtum. Na, dar tais laikais sakydavo, kad turintiems teises lengviau darbą rasti.
LB: Tai tu net nesvajojai turėti mašinos?
LA: Oi ne.
LB: Tai darbo gavimo teorija būvo pagrindinė priežastis laikytis teises?
LA: Taip. Nors buvau metęs tuos kursus, sugrįžau ir galų gale išsilaikiau, nors man labai nepatiko debilas instruktorius. Kitus jaunuolius močiutės įkalbinėja baigti universitetus, mane įkalbinėjo išsilaikyti teises.
LB: Tu dažnai mini močiutę, ji buvo tau autoritetas?
LA: Daug būdavau pas močiutę, ji man kaip mama, taip buvo ir dabar yra. Ir tuo metu ji buvo vienintelė visoje giminėje turinti teises. Beje, ji ir dabar vairuoja sidabrinę Toyotą Corolla, kuri niekaip negenda.
LB: O tada jau tavo tėtis išsilaikė teises ir nusipirko mašiną. Ir čia jau tas momentas kai tu susipažinai su mašina?
LA: Taip, čia jau tas momentas. Buvo pirmas mūsų šeimos automobilis.
LB: Sprendžiant iš priešistorės tai jis buvo tikrai brangus tavo šeimos turtas?
LA: Jo, jo čia jau buvo biiiiig deal. Na, jis nebuvo tiesiogiai labai brangus. Mūsų šeimai tai buvo brangus. Tai buvo vienas brangiausių mano tėvų pirkinių.
LB: Ir jie jau leisdavo tau ją paliesti?
LA: Kadangi mano tėvai tikrai labai mane mylėjo – leisdavo. Atsimenu, kaip išvykome su Ramanecku (Vytautas Shmidt). Esu įsitikinęs, kad Vycka iki šiol pamena tą mūsų išvažiavimą. Visų pirma, mus sustabdė pareigūnai, kas man įvarė didelį šoką, o viskas baigėsi tuo, kad kelyje apsisukom aplink savo ašį, bet ne savo noru…
LB: Tai tėvai tau davė savo didžiausią turtą ir jų sūnus jau pirmu kartu turėjo incidentą.
LA: Deja, taip. Vairuoti aš gerai nemokėjau, man ir taip jau toje mokykloje sunkiai sekėsi, o čia dar beveik metų tarpas buvo tarp teisių laikymo ir tėvo automobilio.
LB: Tu realiai esi siaubingas vairuotojas..
LA: Nuu ne, aš tiesiog esu defensive vairuotojas.
LB: Ką tu turi omenyje defensive vairuotojas?
LA: Atsargus.
LB: Atsargus? Ok, mes prie to prieisim
LA: Aš tikrai nelaikau savęs puikiu vairuotoju, ar labai ten vyrišku. Aukščiausias vyriškumas kalbant apie automobilius man yra Rolls Royce su vairuotoju.
LB: Čia jau paragavai automobilio turėjimo. Ar tau nekilo noras turėti savo?
LA: Tikrai kilo. Aš studijavau Vilniuje, ir kartais tą automobilį okupuodavau, kuo tėvai tikrai nebūdavo labai patenkinti, ypač, kai “pamiršdavau” ją gražinti. Žiemai tėvams nereikėdavo, o vasarą jau norėdavo patys važinėti. Tada kildavo visokių diskusijų ir tėtis nusipirko antrą savo mašiną. Tada jau Strakalas atiteko man. Strakalu mes vadinom tą automobilį. Strakalas buvo 1986 metų Toyota Starlet 1.3S, kuris buvo gan labai galingas savo svoriui. Manau, kad tuo metu iš jos „drag car‘ą“ galima buvo padaryti. Ramaneckai, ar galima buvo?
LB: Turėjai avarijų?
LA: Ne, niekada. Esu netyčia švelniai vienai mašinai į kablį įvažiavęs. Thats it.
LB: Tai ok ,1999 m. tu jau studijuoji Vilniuje, turi mašiną ir jautiesi labai kietas?
LA: O taaip. Bet čia viskas labai greit ima vykti. Su Strakalu praleidžiu pusę metų, įsidarbinu Bitėje ir jau galiu nusipirkti savo automobilį. Tada išdidžiai grąžinu Strakalą tėvams ir jis atiteko mano močiutei. O aš nusipirkau BMW smėlio spalvos E34, su 520 varikliu, kurį kažkodėl visi vadino 525. Pirkau ją iš kolegos.
LB: Labai seną?
LA: Ji buvo 1989 metų ir tuo metu jai buvo lygiai 10 metų.
LB: Kiek ji pas tave išgyveno?
LA: Ilgai, porą kartų variklį taisėm. Nuveždavau į garažus, variklio galvą pakrapštydavo už 250 lt.
LB: Ir kas nutiko tam BMW?
LA: Aš pradėjau dar geriau gyventi ir nusipirkau kitą BMW.
LB: OK, koks buvo kitas?
LA: Tai buvo pats debiliškiausias mano gyvenimo pirkinys – E38. Tai buvo ankstyvieji interneto laikai. 2004 m. buvo tik atsiradęs Autoplius.lt ir aš kažkokiu būdu radau skelbime 7 BMW, kurį pardavinėjo kažkokie banditai. Jie man dar po to kelis kartus skambino, nes paliko kažkokias nuotraukas ar įkalčius toje mašinoje. Bet aš nieko neradau. Bet su banditais tais laikais buvo įdomus santykis: mūsų pasauliai tiek skyrėsi, kad jie mane gerbdavo, aš juos. Jiems buvo kosmosas, kad kažkoks bičas, sveriantis 65 kg, perka tą BMW. Su juo mane ir policija buvo stabdžius: senoji, geroji, korumpuota skvernelinė policija, kuri man pareiškė, kad ji puikiai žino buvusius šio automobilio savininkus ir yra didžiai nustebusi, kad ne jie ją vairuoja.
LB: Tai jie stabdė tave turbūt ne šiaip?
LA: Ne, stabdė už greitį.
LB: Tai sakai atsargus vairuotojas… Tai kiek turi tokių “pasiekimų” už greitį?
LA: Oficialių neturiu, kyšį esu davęs kokiais 2004, o 2007 iškeliavau į Belgiją. Tuo metu, 2004 m., net neįsivaizdavau kaip tą baudą oficialiai mokėti. Paskutinį kartą mane stabdė gal kokiais 2013 metais. Bet jaunystėje kartą turėjau puikią pamoką Kaune. Kažkada aplenkiau prie perėjos sustojusį mikroautobusą ir mane pasivijo nežymėtas policijos automobilis. Kartu su solidžia baua gavau dar ir ilgą moralą apie tai, kodėl tokia situacija yra itin pavojinga. Policininkas buvo nuoširdžiai piktas, ir tai tikrai privertė susimąstyti – buvo gera pamoka, ačiū Dievui, be rimtesnių incidentų. Grįžtant prie tų banditų BMW. Žinoma, aš, aišku,buvau tikras “pro” automobilių pirkėjas. Pirkau jos net netikrinęs, o to automobilio pakaba buvo matyt kažkada visiškai nurauta, kelis kartus reikėjo tvarkyti variklį, radiatorių. Aš, beje, nuo tada įsimylėjau didelius BMW automobilus.
LB: Man vis dar prieš akis stovi tuos kelis kg sveriantis škecas prie to BMW… Turėtų tikrai komiškai atrodyti. Tai kur baigė “semiorka”?
LA: Ji baigė pas banditus. Kitus banditus. Mes kraustėmės į Belgiją, žmona ją pardavinėjo. Paėmėm grynus pinigus, sutarties nepasirašėm ir gal po kelių mėnesių aš vėl apie ją turėjau prisiminti, nes tie banditai girti ją sudaužė, ir atėjo iš draudimo laiškas su paaiškinimu, kad sukaliau mašiną ir t.t
LB: Kuo baigėsi?
LA: Vienas panašius sluoksniams pažįstantis mano bičiulis, kuriam aš iki šiol labai dėkingas, išklausė mano bėdą, pasikalbėjo su jaunuoliais ir jie kažkaip labai greitai patys prisiėmė kaltę ir pripažino, kad tuo metu automobilis jau buvo jų nuosavybė. Aš nežinau nei ką, nei kaip jis jiems kažką paaiškino, bet jie prisipažino dėl savo kaltės.
LB: O Belgijoje ką vairavai?
LA: Aš neturėjau nuosavo automobilio.
LB: Nevairavai?
LA: Ne, gavau tarnybinį automobilį.
LB: Tai Belgijoje pirkai savo pirmą naują automobilį?
LA: Taip, Belgijoje buvo savų “paniatkių”. Kadangi mūsų įmonė buvo dalis labai didelės grupės, dėl įvaizdžio BMW pirkti mums buvo draudžiama.
LB: Kaip tu susitaikei su tuo?
LA: Kadangi biudžetas buvo beveik neribotas tais laikais, tai rinktis galėjau ką noriu. Taigi, 2008 metais išsirinkau XC70 Volvo. Beje, jis iki šiol dar puikiai tarnauja mano šeimos nariui.
Aš jį pirkau absoliučiai pilnai sukomplektuotą. Ir čia irgi buvo istorija. Šalia sėdėjo kolega: aš tau padėsiu viską supildyti, tu naujas, nieko čia Briuselyje nežinai. Taigi, nusivežė jis mane į Volvo, į kažkokį šūdiną rajoną, bet tada dar nežinojau, kad būna geriau, bet oh well. Maždaug, kad skaitytojai suprastų, tokie Naujininkai blogiausiais laikais.
Ir parduoda man ten mašiną. Viskas ok. Užsakom. Po kelių mėnesių jau gaunu pranešimą, kad ji atvažiavo. Atvykite pasiimti. Nukeliaujam į saloną, stoviu, žiūriu į tą mašiną ir sakau: chebra, turim problemą, mašina ne juoda… Užsakiau tai juodą. Su šviesiu vidumi. O mano kolega, pildydamas už mane dokumentus sumaišė spalvas. Automobilis turėjo būti juodas su šviesiu salonu, o varneles jis sudėjo atvirkščiai ir gavau šviesią Volvo su juodu vidumi. O juodo interjero aš pakęsti negaliu. Bet užsakymas įvykdytas pagal supildytą formą. Taigi, nieko padaryti negalėjau – teko pasiimt.
LB: Kai pasibaigė jo lizingas, atėjo laikas vėl keisti?
LA: Kadangi jau tada buvom akcininkai ir gerai gyvenom, aš vėl grįžau pas savo meilę. Ir vėl pirkau BMW – 2012 m. 528ix – buvau labai patenkintas. Tik tas penktukas buvo labai nelaimingas, jam nepasisekė – jis iškeliavo su manim į rytų Europą, atgal į Lietuvą. Buvo aišku labai faina su belgišku automobiliu, nemokėdavau už parkingą, nebijojau greičio radarų, nes numeriai Belgiški. Šitas auto buvo Krasta Auto džiaugsmas.
LB: Kodėl?
LA: Nes man su ja labai “sekėsi”: man tris kartus pavogė veidrodėlius, ir turiu pastebėti, kad važiuoti per miestą be veidrodėlių labai šlykštu. Bet didžiausia bėda yra ne tame. Didžiausia gėda yra skambinti į belgišką draudimą ir aiškinti, kad tavo tėvynėje tau nuo mašinos pavogė veidrodėlius. Ką tokius? Veidrodėlius. Kodėl??? Neturėjau atsakymo. Tai pirmą kartą reikėjo ilgai aiškinti, o likusius – tiesiog raudonuoti iš gėdos. Jie tikrai ilgai negalėjo patikėti, o man buvo labai labai gėda.
LB: Tiesa ar melas: esu girdėjęs, kad Liudvikui kelis kartus teko aiškinti kolegoms, kad jo mašina autoservise ir kai paklausdavo kodėl, jis smarkiai raudonuodamas iš gėdos pasakodavo apie veidrodėlių vagystes. Čia tikra istorija?
LA: Taip, čia „tru story“, tikrai reikėdavo ir tikrai būdavo gėda. Bet Krastos džiaugsmas jis buvo ne tik dėl to. Vita Remezaitė – nuostabi mergina, kuri dirbo serviso priėmime. Tai pagalvok, kiek aš turėjau bendrauti su žmogumi, kad iki šiol galiu pasakyti žmogaus vardą ir pavardę. Man dažnai reikėdavo dėl registracijos Belgijoje papildomų dokumentų anglų kalba ir ta mergina padarydavo viską. Mes remontuodavom variklį, bagažinės amortizatorius, o labiausiai netikėtas buvo šildomos sėdynės gedimas. Ir kai atėjo momentas nuspręsti, pirkti tą automobilį ar grąžinti, su Medeina kažkaip labai ilgai nedvejojom, nors Belgijoje tai tikrai apsimoka. Turiu pripažinti, aš su ja daug maiviausi prieš Medeiną. Aš ir miške su ja draskiausi, o vienas vaizdas iki šiol stovi akyse, kaip aš Lavoriškių miške užklimpęs, o Medeina su gražia balta suknele stumia tą mašiną ir visas purvas taškosi ant jos suknelės.
LB: Tikras džentelmenas.
MC: Ne tas žodis.
LB: Lizingo bendrovė turėjo labai džiaugtis tuo lavonu, kurį gavo atgal?
LA: Ne, nei žodžio nepasakė, nes jos vaizdas buvo laikomas normaliu nusidėvėjimu… Beje, viena geriausių pamokų, kurią galiu pasidalinti, nes automobilius perku impulsyviai. Jeigu Lietuva būtų normali šalis ir jų automobilių pardavimų salonai turėtų normalų „stoką“, kur galima ne tik „patesdraivinti“, bet ir gyvai pamatyti visas spalvas ir egzotiškas komplektacijas. Tai būtų visai kas kita. Aš mašinas perku impulsyviai. Ateinu, pamatau, kad graži, ir valio. Bet taip pirkti galima tik Lexus. Tas IS250 yra geriausias pirkinys ever. Juo dar dabar važinėja influenceris Rytis Zaloga, ir tas dar manęs nekeikia, nes negenda ir važiuoja puikiai tas Lexus.
LB: Kai tu pradėjai rinktis naują auto Lietuvoje, kokia buvo tavo patirtis, nes jei gerai pamenu, čia pirmas kartas, kada tu labai kruopščiai rinkaisi automobilį?
LA: Taip, nes pirkau automobilį už savo pinigus, didelius pinigus, ir ieškojau tobulos mašinos, nes tobula mašina man būtų BMW X5 su Tesla interface, nuo kurio nevogtų veidrodžių. Bet vien dėl vagysčių ir kosminių draudimų kaštų bei tavo patartas – nepirkau. Bet eventually, kada nors vėl vairuosiu BMW. Patirtis įvairi: buvo labai gerų pardavėjų, buvo tragiškų. Tomas (Moller auto) aptarnavo fantastiškai, labai nuoširdžiai, davė automobilį savaitgaliui. Porsche – būtų cool, bet pats auto neturėjo pakankamai gadgetų (pvz. head up display), labai išbrangsta dėl papildomų opcijų, aptarnavimų ir t.t O in general apsistojom ties SQ7, Jeep SRT, ir Cadillac Escalade, bet eventually laimejo Audi.
LB: Žinau, kad esi technology freak. Ar Audi laimėjo dėl savo technologijų?
LA: Tikrai taip, bet ne vien dėl to, Audi turi begalę privalumų: ją malonu vairuoti, ji gerai stovi ant kelio, visi keturi vairuojami ratai ir panašiai.
LB: Tu matei klientų aptarnavimą belgišką ir lietuvišką, kur geriau?
LA: Lietuvoje. .Jie profesionalesni, apie pačius automobilius žino daugiau ir stengiasi labiau, bet čia mano patirtis.
LB: Tu esi gero aptarnavimo šalininkas. Ar tavo kaip kliento sprendimui turi įtakos aptarnavimas ?
LA: Taip. Tikrai taip.
LB: Ačiū tau už laiką ir geras istorijas.
Foto: Dainius Voveris