Ponios ir ponai – interviu su, mano galva, vienu geriausių žurnalistų ant Marijos žemės, geru žmogumi ir puikaus humoro jausmo savininku!

LB: Pradėkim nuo pradžių. Kokia yra tavo pirma pažintis su automobiliais? Nuo ko viskas prasidėjo? Kiek tau buvo metų? Kaip tai vyko? Kada pamatei mašiną?

EJ: Pirmą automobilį, kurį turėjo tėvai, kai man buvo 3 metai. Jie nusipirko žigulį. 11 žigulį. 2011, ar kaip jie ten vadinasi.

LB: jo, 21011, man atrodo.

EJ: Gal. Ir tuo metu kažkokia visiškai unikali situacija. Jie galėjo rinktis iš 2. Raudono, arba žalio.

LB: Tais laikais jie gavo pasirinkti spalvą? Čia yra daug.

EJ: 80-tais metais man buvo 3. Jie klausė: kokio nori, Edma, raudono, arba žalio? Ir aš sakiau: zalia mašina.

LB: Pasitikslinsiu: tais laikais, kai mašina buvo realiai, vos ne, kaip dabar Ferrari, jie vaikui leido išrinkti spalvą?

EJ: jie sulaukė eilės tai paskyrai, stovėjo eilėje prie automobilio, bet tuo metu, kai jie gavo tą paskyrą, buvo pasiūlyta jiems rinktis iš 2. Tas buvo visiškai neįtikėtinas dalykas ir aš išsirinkau žalią. Ir tada mes turėjome tą žalią žigulį, turbūt, kokius 10 metų.

LB: O kada tu pirmą kartą atsisėdai už žiguliuko vairo? Nebūtinai liečiant pedalus.

EJ: Aaa. Pas tėtį ant kelių, tai aš nuolat. Bijau pameluoti.

LB: Tu kaunietis, kaip ir aš. Tai įtariu, kad sodą tavo tėvai turėjo kur nors, kur ir mes.

EJ: Ne, mes gyvenom name, todėl mums nereikėjo sodo turėti.

LB: Bet, turbūt, kokį keliuką išzyzdavai?

EJ: Jo, kokį keliuką, pas senelius važiuojant, Aleksote išzyzdavau. Ir ant kelių sėdėdavau ir, atsimenu, kad ne žiūrėdavau į kelią, o dairydavausi, kas mane mato iš draugų, vairuojant tėčio žiguliuką. Tai tėtis iš esmės ir vairuodavo, o aš tik dairydavausi, ar visi draugai yra.

LB: Tai, tu tiesiog gerai atrodydavai. Ir chebra tiesog turėjo approvinti, kad jie mato tave.

EJ: Visi visi turėjo.

LB: Senaties terminas jau baigėsi. Tai kada pirmą kartą po miestą be teisių pavairavai? Ar niekada taip nedarei?

EJ: Ne, niekada taip nedariau, nes, mano laikais, kaip dabar sakoma, buvo galima teises laikytis šešiolikos metų ir tik suėjus tiems šešiolikai metų, aš jas išsilaikiau. Ir aš vairuoju nuo 93 metų.

LB: Aš nežinau to momento. Kiek tu galėdavai vairuoti būdamas šešiolikos metų? Galėjai viską vairuoti?

EJ: Viską iš karto. Viską, tik buvo greičio limitas. Bet jokių kitų apribojimų nebūdavo. Todėl šešiolikos metų išsilaikiau teises ir pradėjau vairuoti automobilį. Tai buvo 93 metais Tai mano vairuotojo stažas nuo 93, dabar 2019, tai vairavimo stažas – 26 metai.

LB: Ir kiek baudų per tuos 26 metus?

EJ: Net nežinau. Bet aš nesu nei labai pažangus kažkoks, nei chuliganavotas.

LB: Chuliganavotas, bet ne iš piktos valios.

EJ: Leki į Kauną, į Karmėlavos oro uostą ir tave nufotografuoja autostradoj, nes iš ryto vėluoji į lėktuvą. Tai tokių situacijų yra buvę. Kartais taip.
Kartais, važiuojant į sodybą, Pabradėj, aš vis pamirštu. Važiuoji normaliu plentu ir tik įvažiavus į Pabradę stovi inkilas.

LB: Labukas.

EJ: Ir būna kartais, kad jis mane nufotografuoja.

LB: Aš ten irgi esu nusifotkinęs.

EJ: O šiaip, tai ne, nesu aš (nusispjauna tris kartus). Esu turėjęs vieną didelę avariją. Tai buvo užsienyje. Vairavau tada mikroautobusą ir apsisukinėjau naktį, netoli nuo posūkio. Kalnų keliu, dideliu greičiu atlėkė automobilis. Aš tuo metu buvau jau skersai kelio atsistojęs su autobusiuku. Ir jis rėžėsi į mus. Į šoną. Tai didžiausią smūgį aš patyriau, gulėjau tada ligoninėj, Slovakijoj, kalnuose, keletą dienų.

LB: Ne iki komos?

EJ: Ne, ne, ne. Tiesiog perskridau nuo smūgio į kitą automobilio pusę ir trenkiausi į metalinę atramą su galva. Tai keletą dienų pagulėjau. Bet nieko nenustatyta rimtesnio. O mano žmona (tuomet dar mergina) susižeidė smarkiai koją. Na, ne smarkiai, bet taip gerokai sumušė, nelabai galėjo vaikščioti kurį laiką, tai teko ją vesti (juokiasi),

LB: Kaip tų laikų kompensaciją. Nieko neturiu, tai imk mano gyvenimą.

EJ: Taip.

LB: Ok, o grįžtant į 93. Tu išsilaikei teises. Ką vairavai? Prašei tėčio? Pats taupei?

EJ: Tėtis tada turėjo 9-tuką. Tai ir pradėjau vairuoti su tėčio devintuku. O po to, jau pradėjau vairuoti Fiat Uno. Buvo toks juokingas automobilis. Turbūt pats pigiausias įmanomas automobilis tuo metu, nes nekainavo net 1000 dolerių. Bet 1000 dolerių buvo gana dideli pinigai tuo metu. O pats automobilis – sąlyginai. Tai buvo kokie 94 metai, o automobilis buvo 83-ių

LB: Tai beveik naujas?

EJ: Beveik naujas. Tais laikais, beveik naujas Fiat Uno. Tai kartais juo važiuojavau ir į mokyklą, ir buvau gana kietas vaikinas. Bet čia dar buvo toks automobilis, kur dalinausi su tėvais. O jau grynai savo, tai nusipirkau, bijau sumeluoti, turbūt, BMW troikė.

LB: Jums ten visiems. Marka, ŽAS’ai.

EJ: Jo, Marijonas turėjo, troikę ir aš turėjau troikę.

LB: Ir SEL’o pirma mašina.

EJ: Gali būti. Tuo metu visi pirko tuos BMW.

LB: Ir kaip troikė? Nes turėjo būti skirtumas nemažas nuo Fiat’o. Dėmesio prasme turėjai gauti daugiau. Ar jautėsi?

EJ: Būdavo daugiau dėmesio, bet ko būdavo daugiau, tai garso. Bet, tiesą sakant, nepaisant to, kad turėjau BMW troikę, buvau gana rimtas jaunuolis.

LB: Tai tu visai ne tipinis BMW vairuotojas. Tau nepriklauso vairuoti BMW. Jeigu taip sąžiningai.

EJ: Ne, ne, ne. Aš turėjau merginą ir viskas man buvo gerai. Turiu omeny, ir taip jau turėjau merginą, nereikėjo BMW pagalbos.

LB: OK. Dabar jau turim 2019 metus, tu jau su motociklu važinėji. Kodėl?

EJ: Todėl, kad yra žymiai greičiau. Šiandien, pavyzdžiui, per miestą, su automobiliu, 17 valandą, nepaisant to, kad gyvenu senamiestyje, aš nuo DELFI, arba į DELFI, važiuočiau, turbūt, valandą. Su motociklu aš važiuoju 7-8 minutes.

LB: Čia vienintelė priežastis?

EJ: Vienintelė. Tai labai patogu. Ir be to, kažkoks yra keistas pojūtis, kad, važiuojant automobiliu, tai yra rutina. O važiuojant motociklu, tu tuo pat metu ir ilsiesi. Ir galiu tvarkyti visus reikalus taip pat, nes turiu šalme bluetooth ausines.

LB: Jau laukiau, kol pasakysi, kad skrolini.

EJ: Ne, ne. Tiesiog, ausinių dėka nieko neprarandu.

LB: Gerai, o kokį automobilį vairuoji dabar?

EJ: Dabar vairuoju Land Rover Defender

LB: Tau patinka nemokamas WIFI, kurį duoda servise, ar ne?

EJ: Ne. Man patinka automobilis, kuris visiems kitiems nepatinka.

LB: tu turi labai daug žmonių, kurie jaučia antipatiją šitam daiktui?

EJ: Taip. Jis neturi jokio komforto, jis yra daugeliui žmonių negražus, ar net šlykštus, o man jis pats gražiausias automobilis, kokį žmonija yra sukūrusi.

LB: Aš esu skaitęs, kad tu, su savo draugų kompanija buvot susipirkę Fiat 500 ir taršėtės po Europą?

EJ: Buvo. Buvo vienas laikotarpis, kada aš ir mano draugai turėjome Fiat 500.

LB: Kaip gimė šitas? Fiat 500 juk nei vieno iš jūsų svajonių mašina.

EJ: Ne. Net tuo metu, tai buvo labai įdomus automobilis. Ir, tiesą sakant, labai simpatiškas. Ir mes kažkaip nutarėm, kad visi galime juos įsigyti, jie yra labai nedideli, miesto automobiliai, keliantys aplinkiniams šypseną, gerą nuotaiką ir t.t. Įsivaizduokime, kad tai buvo prieš 10 metų. Tuo metu, tai buvo tam tikra egzotika ir dizaino kūrinys. Buvo labai originalus transportas, labai simpatiškas, patogus mieste, parkuoti. Kai kuriose vietos galėdavai jį parkuoti stačiai, o ne išilgai į bortelį. Tai šitas suteikdavo daug privalumų.

LB: Bet jūs ir pakeliavot su jais? Ar aš kažką maišau?

EJ: Jo, mes esame keliavę daug kur. Esam važiavę po LDK pilis ir po visokias vietas, susijusias su istorija. Esam keliavę po Latviją, Estiją, Baltarusiją, Karaliaučiaus sritį ir t.t. Tokios gana įsimintinos kelionės buvo, nes, kada važiuoja tokie keturi fiatukai iš eilės, skirtingų ryškių spalvų…

LB: Bet jūs susitarę tą darėt?

EJ: Taip, mes buvom susitarę.

LB: Kaip ilgai reikėjo baliavoti, kad susitartum nusipirkti 4 Fiat 500. Visiems po vieną.

EJ: Pirmasis nusipirko Jogaila Morkūnas. Ryškiai oranžinį. Tada mes kažkaip pagalvojom, kad ir mums visai gera idėja. Ir mes tiesiog pasiekėm jo pavyzdžiu.

LB: Bet čia nebuvo kokio nors gero baliaus istorija?

EJ: Ne, ne. Mes buvom įkvėpti jo pasirinkimo ir visi padarėm tą patį.

LB: Dabar jūs tą patį padarėt su MINI?

EJ: Ne, ne, ne. Ne. Aš tiesiog turėjau MINI, bet nėra didelės prasmės turėti mažą automobilį, sako mano gyvenimo patirtis. Geriau turėti didelį automobilį.

LB: Tada visur tavo pagrindinis. Patogu. Ir smūgio metu geriau. Tu jau žinai, ką reiškia gauti gerą smūgį.

EJ: Taip. Smūgis geriau į kojas, negu į galvą.

LB: Ypač jeigu su galva dirbi. O, žiūrėk, klausimas, ar Edmundas turi svajonių automobilį?

EJ: Aš senai esu nusprendęs, kad svajonės nėra tas dalykas, kurias galima palikti neįgyvendintas. Ir, jei svajonė yra daugmaž reali, tai aš ją ir esu realizavęs jau. Man pats gražiausias motociklas pasaulyje yra Triumph Bonneville ir aš jį turiu. O man pats gražiausias automobilis pasaulyje yra Land Rover Defender. Ir aš irgi jį turiu.

LB: Taip paprastai? Jokio Lambo? Jokio Ferrari?

EJ: Ne, ne, ne. Mes esame sutarę su vaikais, kad, kai jie užaugs, ir jei kuris iš jų taps sėkmingu sportininku, ar verslininku, ar dar kuo nors, (sakau jeigu, nes mano tikslas nėra, kad mano vaikai taptų turtingi) tai jis, visų vaikų vardu, tėvui nupirks Aston Martin, ir būsim atsiskaitę už jų gerą auklėjimą ir išsilavinimą.

LB: Aš šitą idėją vagiu, jeigu ką. Dar vaikų neturiu, bet planas man jau patinka. Net gimė mažas noras turėti vaikų.

EJ: Tai vat, mes esam sutarę ir mano sūnus, ar dukra kartais paklausia: tėti, kokio tu tenai nori automobilio? Sakau va, kai aš būsiu senas, jūs man nupirksit Aston Martin ir aš važinėsiu dviese su mama. Gali būti kabrioletas, gali būti roadsteris, jokių problemų.

LB: Čia tau nuo James Bond’o taip? Kodėl Aston Martin?

EJ: Todėl, kad tai yra pats gražiausias automobilis, kuris yra roadsteris. Man patinka britų automobilių dizainas. Ir man patinka britiškas skonis, bei humoras.

LB: Aš gerai pagaunu, kad tau yra labai svarbu automobilio dizainas? Galbūt net svarbiau, nei kai kurios techninės specifikacijos?

EJ: Man svarbiausias dalykas yra tam tikra energetika. Ne dizainas, o energetika. Ta, kurią automobilis atsineša. Tai, pavyzdžiui, Defender, tai man yra ta emocija, kuri man labai patinka. Man patinka tradicija, man patinka tas kampuotumas. Man patinka antikomfortas, dabartinėje komfortiškų automobilių žemėje.

LB: Nėra labai lengva prisiparkuoti Vokiečių gatvėje.

EJ: Taip. Bet aš prisiparkuoju. Tai ir nuostabus miesto automobilis ir šeimos automobilis. Tačiau, dažniausiai miesto ir šeimos žmonės taip nemano.

LB: Tu turi savo nuomonę.

EJ: Aš turiu savo nuomonę apie automobilius ir mano automobilis man patinka, o mano kitiems draugams – nelabai.

LB: Tu turi kokią nors kelių policijos istoriją? Nes tu vairavai tais 90-aisiais. Tu tikrai turi turėti gerą istoriją su stabdymų, ar teisių patikrinimu.

EJ: Aš esu vieną kartą davęs kyšį gyvenime. Ir tai, beje, nesusiję su Lietuvos Policija. Čia per visą savo gyvenimą. Esu tik vieną kartą davęs kyšį. Važiavau į Baltarusiją su automobiliu ir Baltarusijos valstybės sienos apsaugos pareigūnas sako: kur yra automobilio įgaliojimas? Nes automobilis buvo lizinginis. Sakau: va. Padaviau, jis toks laminuotas, atrodo, kaip kortelė. Iš vienos pusės lietuviškai, iš kitos angliškai. Tuometinio Hansa banko įgaliojimas. Jis man sako: o kur vertimas į rusų kalbą? Sakau: neturiu. Sako: negalima, turi būti rusų vertimas. Jis pasižiūrėjo, sako: 20 baksų.

LB: Bet taip ramiai?

EJ: Tiesiai į akis. 20 baksų. O kadangi tuo metu valiuta buvo doleriai ir tu visada turėdavai dolerių važiuodamas į užsienį. Aš atsidarau piniginę, turėjau 20 dolerių, padaviau pareigūnui. Po to jis net atidavė pagarbą ir gero kelio palinkėjo. Atidavė dokumentus ir aš toliau nuvažiavau. Tai buvo ne tai, kad kyšio paėmimas, tai buvo pateikta, vis ne, kaip oficialus mokestis už įvažiavimą. Kurį, aišku, jis pasiėmė sau.

LB: Čekio, spėju, nedavė?

EJ: Ne, ne. Nieko neišrašė. Tiesiog: 20 baksų. Tai čia buvo pati įžūliausia korupcijos forma.
O mano specifika yra ta, kad aš žurnalistu dirbu daugiau negu 20 metų ir kiek vairuoju, visada dirbau žurnalistu. Tai, turbūt, net teoriškai nebuvo įmanoma, kad iš manęs kas nors prašytų kyšio, ar, tuo labiau, kad aš kam nors siūlyčiau.
Aš visų pirma dėl savo įsitikinimų niekada neduočiau kyšio, o antriausia, niekas neprašytų, nes aš pakankamai atpažįstamas esu, visą savo gyvenimą.

LB: O yra buvę, kad dėl to, kad tu atpažįstamas, tau sako: ai, važiuok.

EJ: Žinoma. Sustabdo: O, Jakilaitis, kur leki?

LB: (Čia jau juokiausia balsu) Užkoduotas klausimas.

EJ: Taip. Sakau: buvau ten ir ten. Tai kartais pagailėdavo. Kartais išrašydavo baudą. Bet aš niekad nesu zyzęs. Pareigūnai man išrašo baudą, aš padėkoju, palinkiu geros tarnybos ir visada maloniai atsisveikinam. Tokių dalykų, kad sustabdo tikrai būna. Nėra dažnai. Kartą į keletą metų, turbūt. Dabar jau vis rečiau, nes jie vis mažiau kur stovi. Bet seniau būdavo: sustabdo, atsisėdu į mašiną, paduodu dokumentus, papasakoju kur važiuoju, ką darau. Jeigu baudžia, tai baudžia. Aš užpildau, niekad nesiginčiju ir nesu rašęs, kad nesutinku, ar prieštarauju. Ne. Parašau, kad atsiprašau, skubėjau, gailiuosi.

LB: Kažkada parašiau, kad gailiuosi, nes man taip pasakė padaryti.

EJ: Tai taip. Parašau, kad gailiuosi, jie apiformina, palinkiu geros tarnybos, paspaudžiu dešinę dažnai.

LB: Visiškai be pykčio. Jeigu kaltas – kaltas.

EJ: Žinoma, O ko čia nervuotis?

LB: Tiesiog. Yra keli tipažai vairuotojų, kurie niekada nekalti, kur labai skuba ir kur visada teisūs dar yra.

EJ: Ne, ne, ne. Aš tikrai nesu iš tų. Tiesą sakant per daug neturiu santykių su policija.

LB: Žiūrėk, tu nemažai pavairavai po Europą ir dabar jau važinėji Lietuvoj, šiomis gatvėmis. Tavo akimis: per 20 metų lietuviai išmoko, kaip žmonės važinėti, ar ne?

EJ: Ne. Važiuoja žymiai kultūringiau, bet tikrai ne taip.

LB: Ne taip? Kaip?

EJ: Ne taip, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, ar kokia nors Olandija. Ten tikrai yra pagarba ir visa kita. Bet va dabar mes atostogavom Italijoj ir, mano galva, tai yra visai kas kita. Važinėjom su žmona motociklu. Visi praleidžia, visi šypsosi, iš principo, visi yra gero ūpo.
O Vilniuje būna, kad specialiai neįleidžia į tarpą motociklo. Būna visokių keistų žmonių. Bet, aišku, dauguma yra malonūs ir padorūs. Supranti, yra pakankamai didelis kiekis tiesiog piktų žmonių. Jie ne už vairo pikti, jie tiesiog pikti. Tai čia ne tik vairavimo, bet visuomenės kultūra. Vis dar yra per daug piktų žmonių.

LB: Nenoriu baigti su šituo, tai reikia užduoti dar vieną klausimą.

EJ: Per daug piktų, bet linksmų, ar gerai nusiteikusių irgi daugėja. Tai praeis dar vieni 30 metų ir pamatysi, kad sutiktą piktą žmogų mes atsiminsime visiems metams, nes tai bus vienintelis metuose sutiktas piktas žmogus.

LB: Mes galime pritarti, kad tikrai yra skirtumas nuo 93 iki dabar ir jis yra geresnis.

EJ: Jis yra tikrai geresnis. Ir vairuojame žymiai geriau, nes visi yra buvę kažkur ir matę, kaip prie žiedo įleidžia ir kai kur jau pasitaiko tas užtrauktuko principas, kad iš šalutinio kelio ir pagrindinio įvažinėja po vieną automobilį, nepaisant to, iš kurio tu kelio važiuoji. Daug kur Europoje taip yra, kad nesvarbu, kuriuo keliu tu važiuoji, bet vienas važiuoja iš šalutinio, vienas iš pagrindinio ir tokiu būdu vyksta judėjimas.
Lietuvoje, dar kartais jeigu mano pagrindinis, tai ‘’eikit visi po velnių’’, aš važiuoju. Bet vien dėl to, kad tu formaliai teisus, dar nereiškia, kad tu realiai teisus. Ne vien gyvenam pagal kelių eismo taisykles, pagal tam tikrą žmogišką bendravimą.

LB: Užkabino mane tavo frazė, kad tu važinėji su motociklu, su žmona. O žmona nenuėmė skalpo, kai tu šiaip sugalvojai vairuoti motociklą? Nes aš tai gavau gerą tiradą iš draugės, po žodžių: gal man motociklo teises…

EJ: Ne. Aš manau, kad pirmiausia motociklas yra tas dalykas, kurį pirkdamas turi suprasti, kad gali ir rytoj prisiploti. Tai yra rizikingesnė transporto priemonė. Visgi man atrodo, kad automobilį reikia keisti į motociklą, arba tiesiog įsigyti motociklą tada, kai tau truputėlį daugiau metų. Tada, kai tau jau nebereikia nieko stebinti ir jau visus esi nustebinęs, arba viską įrodęs ir tiesiog nori maloniai pasivažinėti, nekeldamas avarinių situacijų. Mieste važinėti 140km/h galima, bet tai yra nenormalu. Tai įmanoma laisvai, kiekvienas gali tą padaryti, bet smegenys tam ir duoti žmogui, kad jis to nedarytų. Tai aš važinėju motociklu iš lėto, neskubėdamas, bet, žinoma, pagrindinį privalumą, kuris formaliai yra eismo taisyklių pažeidimas, aš išnaudoju. Vadovaujantis bendrąją, Europine kultūra, važiavimas iš lėto, tarp automobilių juostų yra tai, kuo žavus yra motociklas.

LB: Aš kažkada kamštyje pabandžiau padaryti vietos motociklui. Atsimenu, kad likau nesuprastas aplinkinių.

EJ: Dabar jau daro. Dabar jau tikrai. Ir matosi, kad jeigu tu atvažiuoji ir žmogus būna nepagalvojęs palikti vietos motociklui, bent jau Vilniaus mieste, mašinos, jeigu turi galimybę, pasitraukia.

LB: Nes kitaip tu užimsi mašinos vietą.

EJ: Žinoma. O man nereikia užimti mašinos vietos, aš nuvažiuoju su kitais motociklais, nes vis tiek, startinis greitis yra žymiai didesnis ir tikrai aš niekam netrukdau.