Yra toks posakis, kad žmonės pradėjo lenktyniauti tada, kai buvo pagamintas antras automobilis. Niekaip nepaneigsi, kad azarto ir varžymosi genai mumyse gyvena labai seniai, keičiasi tik forma – kadaise turėdavome lenktyniauti dėl išgyvenimo laukinėje gamtoje, dabar gi varžomės dėl to… kas nuvažiuos daugiau kilometrų elektromobiliu.
„Deals on Wheels“ komanda birželio 7 dieną debiutavo jau dešimtą kartą vykusiose „Ignitis ON: Pažink Lietuvą“ elektromobilių lenktynėse. Jų tikslas – per numatytą laiką įveikti kiek įmanoma daugiau kilometrų, nustatytu laiku nuvykstant į tarpines stoteles. Visi dalyviai startavo Vilniuje ir jau už dviejų valandų ir 20 minučių turėjo atsidurti Panevėžyje. Pirmoje dalyje buvo būtina įveikti atkarpą nuo Molėtų iki Skiemonių, kitaip dar žinomą kaip beržinką (ar biržinką – niekas nežino). Po valandos sustojimo čia, kurio metu krauti baterijų negalima, per dvi valandas ekipažai turėjo atsirasti Kražiuose ir dar po valandos pertraukėlės ir dviejų valandų važiavimo finišuoti naujai įrengtoje „Ignitis“ krovimo aikštelėje Palangoje.
Pasiruošimas
Užduotis, atrodytų, elementari. Bet mūsų tikslas buvo podiumas, tad startuoti be plano ir pasiruošimo būtų buvę neatsakinga. Mūsų pasirinktas varžybinis modelis – „Tesla Model 3 Highland“. Prie vairo Gytis Patembergas, kurį galima vadinti Lietuvos ralio enciklopedija. Būna ralį mėgstantys ir būna profesionalūs ralio gerbėjai – Gytis būtent toks. Ir varžybų įkarštis vėliau parodė, jog šis automobilių sporto principų suvokimas jam buvo labai naudingas tada, kai atrodė, jog emocijos tuoj paims viršų. O šturmano kėdėje – Justas Lengvinas. Žmogus, už viską labiau gyvenime mėgstantis vairuoti, tačiau lenktynėse ar varžybose besirenkantis šturmano kėdę. Kelio knygos, kaip Justui įprasta, čia skaityti nereikėjo, tačiau jam tai jau ketvirtas startas elektromobilių varžybose ir proga atsiimti čempiono titulą, iškovotą prieš du metus.
Ekipažui, o ir visai DOW komandai, varžybos prasidėjo likus savaitei iki jų starto. Pirmiausia reikėjo susidėlioti strategiją, o pagrindinis klausimas šiame etape buvo „krauti ar nekrauti?“. WLTP skaičiai ir maršruto geografija sufleruoja, kad turėtume pasiekti Palangą viena įkrova, tačiau rizika gan didelė. O ir klausimas ar būsime konkurencingi, pasirinkę tokią strategiją, lieka atviras. Varžovų, beje, daugiau nei penkiasdešimt ir kad ir kokia efektyvi mūsų „Tesla“, blogiausias dalykas ką galima padaryti einant į kovą yra nuvertinti varžovą. Tad mes jų nenuvertinom, bet bandėme įsivertinti save kiek įmanoma geriau.
Preliminarus planas važiuoti viena įkrova, bet prieš pjaunant reikia kelis kartus pamatuoti – Gytis sekmadienį išvyko pravažiuoti pirmąją ir pusę antrosios atkarpos. Tai buvo svarbu tam, kad suprastume automobilio sąnaudas būtent tame kelyje ir tokiu greičiu, kokiu planuojame važiuoti. Sekmadienio pavakarę jau turėjome nemažai duomenų – nuvažiuoti 382 kilometrai visokiais mums reikalingais greičiais ir keliais. Vyksta matematika ir atrodo, kad per varžybas turėtumėme įgyvendinti savo planą. Rizikos lieka tik kelios – spėti laiku į tarpinius finišus ir, velniai griebtų, nepritrūkti energijos.
Varžybų diena
Aštuntą ryto atsidaro priešstartinė zona ir ekipažas vietoje. Ką jau ten aštuntą – Gytis Gedimino prospekte jau nuo pusės aštuonių. Organizatorius rašė, jog kas pirmesnis atvažiuoja, tas gauna geresnę startinę poziciją. Starte stovime penkti, nuotaika gera, atrodo pirmąjį greičio ruožą jau beveik laimėjome. Bet… organizatorius sugalvojo kažkokią rokiruotę būtent tuo metu, kai ekipažas nuėjo į parduotuvę pasipildyti vandens atsargas. Išėjus iš parduotuvės „Tesla“ atrodė lyg upės akmuo stovintis vietoje, o aplink ją į priekį tekėjo visi kiti susirinkę varžovai… taip mes likome beveik paskutinėje startinėje pozicijoje.
Brangus vanduo buvo, sakom. Tik patirtis automobilių sporte primena, jog šešių valandų lenktynėse startinė poziciją žaidžia mažą vaidmenį. Mūsų atveju sužaidė visai didelį, tik ne taip, kaip tikėjomės po rokiruotės – didžioji dalis startavusių pirmose pozicijose pakliuvo į kamštį, o mes, startavę iš galo, akimirksniu įvertinome situaciją ir pasukome kitu keliu. Iš Vilniaus pavyko ištrūkti vieniems pirmųjų. Turime! Gerą startą turime! Prieš akis vos šešios valandos ir dvidešimt minučių važiavimo. Ir vienas bakas elektros.
Viskas ėjosi puikiai – pokalbiai, juokai ir diskusijos automobilyje tęsėsi maždaug iki tol, kol iki antrojo sustojimo Kražiuose liko valanda kelio. Tuomet ekipažas pradėjo abejoti savo pasirinkta strategija:
- O gal visgi stoti įsikrauti? Bent 5 minutėm?
- Gal… Palauk, pažiūrėsiu žemėlapį.
- Kažkaip nežinau ar užteks, o ir spaust galėtume greičiau.
- Variantų yra, bet rizikinga. Visi ten stos. O gal visi galvos, kad visi stos ir niekas nestos?
- Gal…
- Hm.
Diskusija apie nieką ir dėl nieko, nes nežinome kaip sekasi kitiems, nematome rezultatų, nežinome kas kiek prisirinko baudų. Žinome tik tiek, kad elektros pagal numatytą strategiją mums užteks, žinome, kad baudų neturime ir žinome, kad kol kas turime prisirinkę labai nemažai kilometrų.
Sustojime Kražiuose jau pajautėme nuovargį – nuo ryto, kai buvo atidaryta startinė zona, jau praėjo aštuonios valandos. Visa darbo diena, o iki finišo dar kelios valandos. Kalbiname kolegas ir dažnas iš jų į klausimą „kaip sekasi?“ atsako, kad mieliau pakalbės bet kuria kita tema arba tėškia riebų ir nuoširdų keiksmažodį.
- O gal nesimėtom ir varom taip, kaip ir planavom?
- Aha. Viskas čia pas mus gerai.
Suvalgom po sumuštinį, ledą, atsigeriam ne per daug vandens, nes stoti į tualetą prabangos neturėsime ir pradedame trečią atkarpą, kuri prasideda greitkeliu. Maksimalus greitis čia, kaip žinia, 130 km/val. Mes važiuojame šiek tiek lėčiau – 110. Dar ramiau tampa tada, kai toje stotelėje, kurioje jau vos nesugalvojome stoti krautis, matome kelioliką varžovų belaukiančių eilėje prie laido.
Laiko turime per akis, jei važiuotume tiesiai į finišą, jį pasiektume su 27 minučių rezervu. Vėluoti nevalia, nes už tai duodamos baudos. Likusį laiką reikia išnaudoti kuo efektyviau renkant kilometrus – čia prie ekipažo prisijungė komandos štabu virtęs DOW biuras Vilniuje. Bendromis jėgomis buvo surastas efektyviausias kilometrų rinkimo maršrutas šalia Palangos – reikėjo būti pakankamai šalia finišo ir važiuoti pakankamai dideliu greičiu, kad į kiekvieną minutę tilptų kuo daugiau kilometrų. Ir tuo pačiu, kad neištekėtų per daug elektros.
Pasiekėme viaduką ir apsisukam – ne vieni mes važinėjame pirmyn-atgal ir renkame paskutinius kilometrus į savo sąskaitą. Vėl viadukas ir sukamės antram ratui. Liko apie dvidešimt minučių ir tiek kilometrų, kiek reikia tam, kad pasiektume finišą. Greitis mažėja, sąnaudos mažėja ir baterijoje likę kilometrai krenta lėčiau, nei atsiranda nauji skaičiai skydelyje. Artėjame prie esminio sprendimo – važiuoti dar vieną ratą ar sukti link finišo? Pastarasis pasirinkimas saugus, o pirmasis rizikingas. Bet posakį apie riziką ir šampaną žinome visi, tad rizikuojam..
- Su laiku, žinok, ankšta.
- Spėsim.
- O baterijos užteks?
- {akivaizdi, tačiau vyriškai slepiama abejonė balse} …užteks…
Iki finišo dar 8 kilometrai, o skydelis rodo 2. Iki finišo šeši, o skydelyje – vienas… Iki finišo trys, o skydelyje – nulis. Nulis!
Finišas
Turbūt baterija krovėsi nuo įtampos, tvyrojusios DOW biure ir automobilio salone. Finišas jau beveik ranka pasiekiamas, tačiau tai nei kiek nelengvina situacijos – likus mažiau nei dviem kilometram pradėjo tiksėti paskutinės mūsų laiko normos minutės. Jeigu staiga sustosime, net ir stumdami savo gulbę šimtą metrų vėluosime į finišą. Mes tiesiog negalime sau to leisti.
- Čia į dešinę! Finišas va ten!
Telefone pasigirsta sveikinimai su finišu ir netrukus gauna griežtą atsaką:
- Ššš! Sveikinsit, kai finišuosim. Dar liko šimtas metrų!
Ir už kelių sekundžių su palengvėjimu visi atsikvepiame – FINIŠAS!
Ekipažas džiūgauja. Neaišku dar, koks rezultatas, bet šią akimirką tai nelabai rūpi. Mes jau jaučiamės nugalėtojai. 566 kilometrai be sustojimo krautis ir puikiai suveikusi iš anksto nustatyta strategija. Pirmas finišas Gyčiui ir ketvirtas Justui – nesvarbu kuris tai būtų, saldus finišo linijos skonis toks pat. Ir net nesvarbu, ar kerti finišo liniją 160 km/val greičiu, ar kerti ją vos judėdamas ir nežinodamas, ar užteks elektros likusiems penkiems metrams.
„Tesla“ tapo mūsų heroje. Tai ar galima nuvažiuoti prie jūros elektromobiliu? Galima, dar ir kaip galima. Galima važiuoti pro Panevėžį ir Kražius, kaip tik norite.
O rezultatai? Toliausiai nuvažiuojančių automobilių klasėje likome antri, mus aplenkė „Porsche Taycan“ vairavęs Robertas Kupčikas. Kas liko už mūsų? Visa gera elektromobilistų kompanija, su kuria buvo vienas malonumas varžytis!
Turėdami 75 kWh bateriją lygiaverčiai varžėmės su tais, pas kuriuos po šimtą. Ir nei karto nesijautėme, jog esame mažesni ar silpnesni. Finišavome su 13 kWh/100 km sąnaudomis ir neabejojame, kad buvome vieni ekonomiškiausių.
Taip pat neabejojame, kad „Tesla“ gali užkopti ir ant nugalėtojų pakylos. Bet apie tai jau nebent kitais metais 😉
