Ponas Bynas. Personažas, kuris mane vaikystėje visada prajuokindavo. Tačiau, aš užaugau, pasikeitė ir Ponas Bynas. Dabar jis – agentas Johny English. Žinot, kas dar pasikeitė per tą laiką? MINI. Tai visai kitas automobilis, negu vairavo Bynas. Šitas nedarytų gėdos ir MI5 agentui Johny. Vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė – meškutis. Bet prie to grįšime teksto pabaigoje.

Šią savaitę mano rankose – Mini Countryman. Ko tikėjausi? Kvailo, pilno nereikalingo briedo, hipsteriško automobilio. Ar tokį ir gavau? Ne. Senokai gyvenime nesu taip klydęs.

Pirmas įspūdis. Kaip ir mažas iš išorės, kaip ir nelabai SUV, kaip ir neatrodo labai erdvus. Velniai nematė. Lipam į vidų. (P.S. po kapotu 2l dyzelinė širdis ir 190AG). Bet bent jau MINI tikrai su niekuo nesumaišysi, išlaikytas stilius ir dizainas. Vos akies krašteliu pamačius – aišku, tai – MINI.

Lipam į vidų. Va čia ir prasideda. Nesitikiu nei „ hajendiniu“ sistemų, kompų ir ekranų. O jie – yra. Ir dar tikrai stiliovi. Nejučiomis pasijaučiu toks labai pasisekęs freelancer’is. Ir toks visai visas stilingas pasitikėjimo savimi stulpelis – paauga. Ekranėliai, mygtukai – viskas kiek kitaip, bet neišradinėjant dviračio – patogiai. Garsas – Harman Kardon. Wow! Garso kokybė tokia – jog jau buvau patikėjęs, kad vėl girdžiu abiem ausim. Užsidengiu kairę ausį. Ne, vis dar kurčias su dešine, bet viduje jautiesi kaip gyvo garso koncerte, kur ant galinės sėdynės apkvaitęs Bon Jovi’is traukia – allllllwwwwaaayyyysss will love you…
Vieta viduje. Žinot filmą “Keturi tankistai ir šuo”? Tai visi būtų tilpę net su manim vairuotojo sėdynėje.

Gerai. Pradžia kaip ir aiški. Diena įtempta, daug reikalų. Dvi. Ne viena, o DVI kelionės į Kauną. Trąsoje ant kelio mini stovi, kaip tankas. Lygiai. Be nukrypimų nepaisant spidometro rodomų skaičiukų. Smagu. Važiuojant antrą ratą iš Kauno automobilis pasiklausia, ar nesu pavargęs ir gal norėčiau kavos? Manęs panos į pasimatymus nekviečia, o čia MINI siūlo kavos išgert! Patiko… Bet dėl įtempto grafiko teko atsisakyti.

Testas Vokiečių gatvėje. Sorry, Šimašiau, bet kol ji tokia baisi, tai bus mano mėgstamiausia gatvė Vilniuje, kad patikrinti, ar mašina barška. Nebarška Countryman. Nebarška, ir viskas. Bet užtat jaunų pirmakursių žvilgsniai švelniai glosto mano ego. Nepastebėtas nelikau. Gaila, MINI buvo žydras, galimai ir merginos pagalvojo, kad aš irgi. Bet dėmesiu ego paglostytas. Riedam toliau.

Riedam prie minusų. Kaina. Mini ne pigus, ir norint tokį vairuoti, teks truputėlį padirbėti, nebent jau esat labai sėkmingas freelancer’is. Tai tada nieko tokio, nes buto už tiek vis tiek neįpirksi, ir nuomotis smagiau. O vat MINI kasdien džiugins.

Minusas numeris du. Sunkokas. Sveria jis 1.6 tonos, kas ir jaučiasi. Nors, nepaisant savo vidutinio amerikiečio svorio, yra gan vikrus.

Išvada. Stilingas ir gražus, keliantis puikias emocijas, brangokas SUV. Tačiau emocija tokia stipri, kad jei neišleidai paskutinių eurų ir nepalikai pardavėjui savo kelnių, greičiausiai džiaugsies pirkiniu. Gatvėje neliksi nepastebėtas. O išskirtinumas ir tau bus vizitinė kortelė.