Hyundai Velositer - Deals On Wheels

Geriausia mūsų darbo dalis yra įvarių automobilių bandomieji važiavimai. Natūralu, kad�vieni yra įdomesni už kitus. Kartais gauni kažką šeimyniško ir stengiesi įsijausti į šeimos žmogaus vaidmenį, kad išbandyti daiktą kaip priklauso. Kartais gauni kažką smagaus ir visai nekasdieniško, tačiau dažniausiai tai yra automobilis, kuris vistiek kažkuo būna panašus į kitus. O kartais taip nutinka, kad gauni kažką neįprasto ir tenka gerai pasukti galvą kuriai kategorijai išvis reiktų prisikirti tą daiktą.

Panašiai nutiko su penkių metų senumo Hyundai Veloster R-Spec. Jau vien pavadinimas įspėja, kad tai nebus įprastas ir kasdien gatvėse sutinkamas ratuotis. Vien jį pamačius smegenis užpuola klaustukų paradas. Ir tam yra nemažai priežasčių. Žiūrint į Velosterį iš vairuotojo pusės, jis labiau primena sportišką dviejų durų, kupė/hečbeko tipo automobilį, tačiau nuėjus iki keleivio pusės pamatai, jog ten atsiranda galinės durelės, o priekinės keleivio durelės yra trumpesnės už vairotojo. Taip, galinės durelės yra tik iš keleivio pusės. Kas yra be galo neįprasta. Toks jausmas lyg gavai kažkokį konceptinį automobilį, kuris greičiausiai neišvys dienos šviesos. Bet yra visai priešingai. Hyundai jau pristatė antros kartos Veloster modelį. Vadinasi gamintojui šis drąsus eksperimentas pasiteisino. O mes bandysime išsiaiškinti kodėl.

Iš dalies jau apžvelgėme dizainą. Tačiau norisi dar pakalbėti šia tema. Kodėl? Nes šis automobilis daugumai kalbintų žmonių sukelia dvejopus jausmus. Vieniems jis gražus, kiti kategoriškai teigia priešingai, o treti susilaiko nuo komentarų. Ir aš būčiau linkęs pritarti antriems, nes dizainas yra labai neįprastas. Na, tai nėra blogai. Gal tiesiog skonio reikalas, tačiau iš priekio man jis primena išpampusį varlių, kuris tyko savo grobio. Tuo tarpu iš vairuotojo šono Hyundai atrodo viliojančiai. Keleivio šonas? Kam tai rūpi kai esi vairuotojas? Žiūrint į Velosterį iš galo vėl gi kyla dvejopi jausmai. Tas difuzorius su išmetimo vamzdžiais per vidurį atrodo puikiai, tačiau žibintų forma su išlenkimais ant bagažinės dangčio kelia klausimą: “Ar man tai patinka?” Tiesą sakant į šį klausimą iki galo taip ir neatsakiau. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę komentaruose.

Na, bet gana jau apie dizainą, juk prie automobilio yra prierašas “R-Spec”, kuris duoda užuominą, kad čia kažkas ypatingo. Atsisėdu už vairo, nusistatau viską pagal save, užsivedu ir pajudam pratintis prie sankabos. Šis daiktas turi klasikinę mechaninę pavarų dėžę su gamykliškai sumontuota trumpa bėgių perjungimo sistema (short shift). Tiesa pratintis ilgai nereikia, nes sankaba nėra labai įnoringa, o pavaros persijungia sklandžiai. Visa tai kužda, kad aparatas yra sukurtas entuziastui. Su kiekvienu kilometru ir kiekvienu staigesniu kelio vingiu šitą žvėrį norisi spausti vis labiau. Sunku paaiškinti, bet toks jausmas, kad jis pats tave provokuoja sakydamas: “Seniuk, tik tiek?!”.

Velosteris yra gan žemas ir platus automobilis, kurio svoris nėra didesnis nei žoliapjovės iš jūsų garažo, o arklių maždaug tiek pat kiek Sartų žirgyne. Išsprendus šią komplikuotą lygtį gautas atsakymas – kišeninė raketa. R-Spec nuo Turbo versijos skiriasi tuo, kad tai yra 18 arklių galingesnė (201AG) versija, vairo kolonėlė yra sureguliuota taip, kad būtų standesnė, važiuoklė – šiek tiek kietesnė (geresniam valdomumui) ir R-Spec yra pašalinti keli dalykai, kaip šildomos sėdynės, šildomas vairas, automatiniai langai ir dar kelios kitos smulkmenos taupant svorį. Tiesą sakant jie dar daug ką pamiršo išmesti, o išmetus viską ko jame ištikrųjų gali niekada neprireikti jau galima būtų Velosterį vadinti ir itin greitu kartingu.

Po pirmų keliolikos kilometrų užsukau į degalinę. Taip, apetitu jis nesiskundžia. 1.6 litro turbo benzinė širdis. Klausiate kokios jo kuro sąnaudos? Na, šiuo atveju tai tiesiogiai proporcinga jūsų pėdos svoriui. Galima tilpti į aštuonis arba aštuoniolika litrų. Viskas priklauso nuo to, kokio dydžio šypseną jums tą dieną reikia nusipiešti savo veide. Borto kompiuteris duoda rekomendacijas kada reiktų perjungti pavarą. Spėju, kad vadovaujantis rekomendacijomis galima sutaupyti kuro. Be to multimedijoje galima rasti žaidimą, kurį žaidžiant galima mušti taupumo rekordus. Jeigu paklaustumėte manęs, tai man asmeniškai yra mistika ką tokie dalykai daro šiame modelyje. Tuo tarpu rekomendacijos, kaip geriau atakuoti posūkius būtų tikrai naudingos.

Sustojome ne tik degalų, bet ir kavos, nes reikėjo pastrateguoti, kur gi geriau jį išbandyti. Puodelio kavos ir trijų velnio suktinių pagalba buvo priimtas sprendimas, kad visur, kur tik įmanoma. Na, logiška – turint galvoje tai, kad dar iki galo nebuvo aišku kas tai per žvėris.

Su trauka jau buvo viskas aišku – jis traukia ir pakankamai, kad nupieštų plačią šypseną jūsų veide. Belieka išsiaiškinti ar spaudžiant gazą ilgam išliks ta šypsena neapsivertusi. Ir velniai rautų, bet šis mažylis valdosi puikiai. Kad ir kaip staigiai, kad ir kuria linkme jūs jį nukreipsite, jis be atsikalbinėjimų, paklusniai vykdo komandas. Na, beveik be atsikalbinėjimų. Kadangi jis neturi LSD blokiruotės tai staigiau nuspaudus gazą rekomenduojama stipriau laikyti vairą, kitu atveju teks gaudyti ne tik vairą, bet ir visą automobilį, kaip vidury kelio besiblaškantį zuikį. Natūralu juk varomi tik priekiniai ratai. Šiam mažyliui yra rekomenduojama mauti gerą avalynę, kitaip posukiuose yra tikimybė prarasti sukibimą su kelio danga. Žinoma visa tai galioja tik ekstremalams, kamikadzėms ir pilotams bandytojams. Nepaisant šių minusų, automobilis tikrai įspūdingai gerai laikosi ant kelio ir labai mažai virsta didesniuose vingiuose.

O kas liečia Šimašių, tai jis neliko labai sužavėtas bandytu automobiliu. Nors jis yra pakankamai minkštas, kaip savo dydžio ir klasės ratuočiui, bet dėl trumpos amortizatorių eigos didesnės duobės gali greitai nutrinti visas šypsenas nuo jūsų entuziastingo veido. Kitaip tariant savaitgalį nuvažiavus su draugais į trasą įspūdžių ir gerų emocijų bus per akis, o kiekviena kelionė užmiesčio keliukais pieš plačias šypsenas. Be to jeigu į tokią kelionę pasiimsite uošvienę, kuri jums neduoda ramybės tai galėsite jai atsilyginti mikro insultais kiekviename kelio vingyje. Uošvienę?! Kaip?! Juk jis atrodo toks mažas. Būtent! Jis taip tik atrodo. Šiame Hyundai modelyje yra stebėtinai daug vietos. Mano ūgis yra 182 centimetrai ir aš gale už savęs puikiai telpu, kad�ir kaip man tai bebūtų keista. Taip, sėdimų vietų čia mažiau nei daugumoje automobilių. Jų tik keturios, tačiau visos yra tikrai patogios, o įdomiausia, kad net ISOFIX tvirtinimai vaikiškoms kėdutėms yra – praktiškai šeimyninis auto.

Čia tik reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad nors vietos ir užtenka, bet įlipti per tas galines dureles tikrai nėra labai patogu. Bet kažkodėl prieš šį faktą būčiau linkęs užsimerkti. Įdomu ar tai nebus susiję su uošvienės reikalais?! Prisipažinsiu po to, kai sutilpau už savęs ant galinės sėdynės, buvau įsitikinęs, kad bagažo skyrius bus tinkamas tik sportiniam krepšiui ir ne daugiau. Atidarius bagažinę kilo vienintelis klausimas – “Kaip?!” Netgi atidžiau apžiūrėjau visą auto bandydamas suvokti iš kur jame tiek daug vietos. Na, sąlyginai daug. Juk visi mes suprantame, kad čia ne minivenas, o mažas hečbekas. Bet jame vietos gerokai daugiau negu Mini Cooper’yje, o patogumų ne ką mažiau. Tiesa yra čia ir prie ko prikibti. Pavyzdžiui gausybė pigių plastikų, arba gan pigiai atrodantis odos pakaitalas. Kas liečia interjerą, tai dar tikrai yra kur tobulėti. Išdėstymas patogus, tačiau medžiagų kokybė galėtų būti geresnė. Dauguma tų metų Veloster modelių jau turėjo “start/stop” mygtuką, bet būtent šis bandomas modelis dar yra su senoviniu raktu, kuris atrodo lyg nuo 1990 – ųjų Honda Civic… Yra ir pliusų, tokių kaip “Dimension” audio sistema, kuri tikrai kokybiškai skamba. Turiu pabrėžti, kad visa tai netrukdo automobilio pagreičiui. Nors ne – bereikalingas papildomas svoris. Apibendrinant galima teigti, kad tai yra tikrai gerai subalansuotas ir daug teigiamų emocijų paliekantis automobilis.