Daitengu – japoniškame aname pasaulyje gyvenantis itin stiprus demonas. Tokio tipažo demoną turėjo ir DOW šios savaitės testavimui.
Tai čia reikia tarti didelį ačiū – Mantas Štrimaitis už pasitikėjimą. Padėkų jau kaip ir gana, keliaukim prie įdomiosios dalies.

Nors nesu įsitikinęs, ką Mantas myli labiau ar šį “Daitengu” ar savo šeimyną, nes vyruko akys tiesiog dega aistra vien pamačius savo mašiną. Turbūt net žymiausias Kauno Šaras tokios ugnelės neturi.

Nesupratau aš jo emocijų iki… Vos tik… Susipažinau su Honda Civic Type R. 2016 metais pagimdyta vos 9000 vienetų visame pasaulyje ir viena iš jų čia pat – mano rankose. Vos 2L ir 300AG, sverianti menkus 1382 kg. Tai yra gan įspūdinga cheminė reakcija. Mašinos išvaizda? Net nedrįstu komentuoti, nes manau nuotraukos papasakos daugiau, nei aš galiu parašyti. Gal tik pastebėsiu, kad ta specifinė raudona spalva, kaip raudonas skuduras buliams, buvo ypatinga trauka Vilniaus senamiesčio praeiviams. Norinčių nusifotografuoti buvo daugiau, nei fotografų – kebli situacija, bet mašinos savininkui turėtų būti smagu. Visi mes turim mažyti žalią nykštuką (taip, tokį Airišką kaip per Simpsonus). Jo vardas – EGO, ir jis tiesiog mėgavosi tuo.

O dabar apie įdomesnius dalykus. “Šimašiaus testas”. Didžioji dalis Vilniaus gatvių šitai mašinai yra savotiškas testas, nes nepatinka jai bet koks kelio nelygumas, nepatiko ir man, nes sportinės sėdynės taip atidaužo subinę, kad jau pradėjau galvoti, ar tikrai kalėjime pasilenkus paimti muilo, gali būti blogiau. Tačiau, ir vėl, kad ir kiek skauda, pasižiūrėjus į mašinos vidų iš šono imi tą nepatogumą atleisti kaip jaunas tėvas savo pirmagimiui, nes na ji tokia graži, o mažytis R mygtukas kairėje pusėje, veikia kaip cukrus mažamečiams. Ta mašina gauna tiek energijos, kad rodos pati nuprotės nuo savo galios. 

Supratę žvėrišką jos potencialą, darom išvadą, kad autostradų jai neužteks. Važiuojam į vienintelę tokioms gašlybėms skirtą vietą – Kačerginės trasą. Ir tai buvo kažkas tooookio!!! Po daugybės metų pertraukos vėl atsidurti lenktynių trąsoje buvo nuostabus jausmas. Ta mašina ten – kaip žuvis vandenyje, raižė asfaltą kaip peilis sviestą, o 200km/h atrodo taip lengvai pasiekiama, kad jautėsi mašinos nusivylimas, kad mano kiaušiniai buvo per maži spausti toliau. Posūkius ji ima taip entuziastingai ir lengvai, kaip aš graibstau šokoladukus nuo saldumynų lentynos prie Maximos kasos (labai lengvai ir su entuziazmu). Ech… tai buvo nereali patirtis.

Tačiau, kieta pakaba ir ne itin patogi vairuotojo sedėsena. Jei jūsų ūgis191cm, tai
jūsų kojos sėkmingai visą laiką daužysis į vairą. Jei vairą pakelsit – nematysit spidometro. Legendinė Hondos konsolė – vis dar išlieka legendiniu šlamštu ir tik laiko klausimas, kada Vladimiro Lada perspjaus Honda savo inovacijomis, tačiau suvokus, kokią mašiną vairuoji, konsolė, jos patogumas ir multimedijos grafika nukeliauja ne į antrą, bet į -nioliktą planą. 

In genral: beveik 500 eur mėnesinės įmokos vertas automobilis gali būti ir jūsų garaže, tačiau iki to reiktų pasitikrinti su žmona (gali išmesti iš namų) ir banku (nes degalus ji myli, labai myli). Taigi, vien tik lizingo užsidengti neužteks, o pirkti tokį auto ir skaičiuoti kurą, tai tas pats, kas Holivude pirkti vilą ir pergyventi dėl šildymo kaštų.

Už nuotraukas ačiū – Dainius Voveris

vairuokit savo svajones