Tryliktos dienos mane visuomet gąsdina. Nežinau, gal aš paranojikas, bet kažkuo tas skaičius yra keistas ir matyti jo man nesinori. Ypač nesinori gyventi juo. Ir čia kalbu apie tas 24 valandas, kas mėnesį, kai vis laukiu, kol atsitiks kažkas blogo. O jei tą dieną kažkas atsitinka, galiu lengviau atsikvėpti. Mat reiškia, kad įvyko tos dienos blogas dalykas. Jo… Paranoja nėra gerai.

Trylikta ar ne – dirbti vis tiek reikia. O galvojant apie tai, kokio automobilio važiavau pasiimti – piršosi mintis, kad būtent jis ir yra šios dienos blogas dalykas. Atvažiavęs į “Hyundai” saloną ir pamatęs automobilį, prisiminiau “Mazda 121” laikus ir kad Lietuvos keliais kažkada ne vien skraidė kregždės ir “Betmenai”. Kažkada juose buvo pilna spuogų. Bet kokiu atveju, išorė – skonio reikalas. Pavyzdžiui mano jaunai pusseserei šitas automobilis atrodo “kjutalas” ir ji net labai tokio norėtų.

Įsėdus šis mažylis man pasirodė labai mažas. Netrukau suprasti, kad taip yra tik jausmiškai. Nei mano kojos, nei alkūnės niekur nesitrankė, o ir visus daiktus į dėtuves nesudėtingai susitalpinau. Tik porankio čia nerasit. Gaila.

Spalvos salone parinktos neryškios. Lyg korėjietiškas “In ir Jang”. Tik su pilka, vietoj baltos. Apšvietimas, kaip ir jau nebe pirmame mano sutinkame naujos kartos “Hyundai”, nebe neoninis. Tai padidina automobilio patrauklumą lyginant su ankstesniais modeliais.

Pasidėdamas kuprinę ant galinės sėdynės pastebėjau, kad galiniai langai atidaromi ranka. Čia vieta, kurios aš jau nebegaliu suprasti. Aš suprantu, kad gamintojai taupo. Bet, chebra, jau 2021. Nebereikia net pačiuose pigiausiuose modeliuose jų dėti. Viskas. Pabaiga. Langai atidaromi ranka man primena SEL’o koncertus. Kiekvieną kart pamatęs tokį naują automobilį, galvoji, kad tai paskutinis.

Ir, žinoma, reiktų stipriai pagalvoti ar tikrai šituos garsiakalbius geriausia montuoti į naują automobilį. Trūksta tiek švarumo, tiek garso.

Tiesa, prieš įsėsdamas dar ir į bagažinę dirstelėjau. Gili, bet labai siaura. Talpa: 5 futbolo kamuoliai.

Žodžiu, taip ir knisausi po saloną, spaudinėdamas sėdynių šildymo ir kitokius mygtukus, kai netikėtai pastebėjau juodą automobilį, stovintį kitoje gatvės pusėje. Jame buvo du vyrai, kurie žiūrėjo į mane. Lyg nieko nebūtų keisto, tačiau tą patį vaizdą mačiau ir prieš 30 minučių, išvažiuodamas iš požeminio savo namų garažo. Neslėpsiu – šiurpuliukai per kūną perėjo.

Kadangi į policiją skambinti negaliu – ką aš jiems sakysiu, nusprendžiau, kad mane tiesiog veikia diena ir turiu ignoruoti savo vaizduotės vaisius. Turėjau 2 valandas iki susitikimo su Dainiumi, tad nusprendžiau apsukti ratą aplink miestą ir mėgautis naujo automobilio potyriu.

Lėtai puškuodamas aplinkkeliu pradėjau minkyti įvairiausius mygtukus. Turiu pripažinti – jų išdėstymas patogus, o pačias reikalingiausias funkcijas radau iškart. Plius – galite susikurti trumpinį į tą meniu vietą, kurią naudojate dažniausiai. Pats multimedijos ekranas, nors ir ne pačių brangiausių apdailos detalių pagalba, į panelę integruotas skoningai. Jos valdymas paprastas, aiškus ir, žinoma, su trupinėliu “lag’o”.

Vos pradėjęs važiuoti supratau, kad klausyti borto kompiuterio rekomendacijų (o gal nurodymų, nes labai įkyriai kiša savo nuomonę) neverta. Automobilis siūlo jungti sekantį bėgį neturint net 2000aps. Jeigu jo klausyčiau, vairuodamas automobilį, turintį 998cm3 variklį su 67 arklio galiomis ir jokios turbinos, neturėčiau nė trupučio momentinės galio. Nė kiek. Ir tam net nereikia šeškinės kalno. Užtenka važiuoti tiesiąja. Man toje vietoje, kur siūlė jungti penktą pavarą, geriausiai tiko trečia.

Galbūt pagal šias rekomendacijas važiuodami ir galėtumėte turėti kažką panašaus į gamintojo deklaruojamas 5,3l/100km sąnaudas, bet vien bandydamas neatsilikti nuo Vilniaus eismo važiavau su 8l/100km.

Apie greičių dėžę pasakyti nieko negaliu – ji tiesiog mechaninė. O vat sankaba keistoka. Sukibimas įvyksta tik “ant pačio galo”. Nesakau, kad blogai. Tiesiog reiks įprasti. Sorry, jei padeginau.

Važiuodamas akmenimis grįstu Šimašiaus testo maršrutu supratau, kad tikėjausi blogesnio rezultato nei gavau. Smūgis, įvažiavus į duobę, tikrai nėra toks didelis, kokio tikėjausi iš šito mažo automobiliuko. Žinoma, mažieji “gulintys policininkai” jam skaudūs, bet negi ne daugumai.

Būtent senamiestyje tą juodą, mane persekiojantį automobilį išvydau trečią kartą. Tada supratau, kad tai nebegali būti sutapimas. Kadangi su Dainiumi susitikti buvome susitarę požeminėje “Radisson” aikštelėje, nieko nelaukdamas ten ir moviau, panaudodamas visas 67 arklio galias. Svarbiausia buvo nebebūti vienam.

Susitikęs su Dainiumi viską jam papasakojau, bet jis iš manęs pasijuokė, pasakė, kad mane per stipriai veikia 13-a diena ir mėnulio fazės. Dar pasiūlė nebegerti.

Šitą temą užrakinom. Fotosesijos metu pasikalbėjom apie tai, kiek džiaugsmo žiemą galima turėti su tokiu trumpu kėbulu, nepaisant galios trūkumo, apkalbėjom, kad parkuotis lengviau, nei su mano pirmos kartos “Audi TT” ir dar buvom maloniai nustebę, kad, jį kieme turėti galima vos už 133 eurus per mėnesį.

Per gerą valandą pokalbių nurimau, tačiau kas vyko tądien nepamiršau. Tik išvažiavęs iš požeminės stovėjimo aikštelės, nenustodamas stebėjau galinio vaizdo veidrodėlį, stebėdamas besikeičiančius automobilius už savęs. Ir ką jūs galvojat? Mano kūnas nutirpo ir vėl, pamačius tą patį juodą automobilį. Norėdamas įsitikinti ar tai mano paranoja, ar viskas vyksta iš tiesų, padariau keturis kairius posūkius. Automobilis vis dar buvo už manęs. Tada mano baimė išaugo dar labiau ir pradėjo veikti savisaugos instinktas. Padidinau greitį norėdamas nutolti nuo persekiotojų. Neprireikė nė 20 sekundžių ir jie, supratę, kad aš juos matau, ėmė mane vytis. Suvokęs, kad vienintelis mano privalumas prieš juos – miniatiūrinis automobilis, privalėjau tai išnaudoti ir nuo jų pabėgti.

Dideliu greičiu sukau į kiemus ir lėkiau tarp automobilių. Siauri tarpai net privertė susimastyti, kaip stipriai šiame automobilyje jaučiasi greitis. Privažiavęs kiemo galą jų nebemačiau, bet trauktis atgal nebegalėjau. Užvažiavau ant borto ir nudūmiau per pievas bei namų bromus.

Šiek tiek atslūgus adrenalinui suvokiau, kad namo važiuoti negaliu, bet kuprinėje turiu išvažiavusio bičiulio namų raktus. Vengdamas pagrindinių gatvių atvažiavau iki buto, sėdžiu čia visas nutirpęs ir dėl to, kad nieko nedarant būtų tik baisiau, rašau šitą tekstą. O po visų gaudynių ir streso, automobiliui, kurio dėka dabar nesu maiše, kažkieno bagažinėje, galiu drąsiai rašyti 7, nes…

Kažkas beldžiasi į duris. Einu pažiūrėti. Jei man kažkas atsitiks, žinokit, kad aš esu…

Nuotraukos – Dainius Voveris

#vairuokitesvajones#automobiliulizingas#autokonsultacijos#automobiliuapžvalgos#goddeal