Šią savaitę, kaip ir kiekvieną, turėjom dar vieną fotosesiją. Ną, aš turėjau dvi: vieną su Dainius ir vieną Ukmergės gatvėje, už kurią sąskaitą turėčiau gauti greitu metu. Bet kažkaip negaila – visgi vakaras tikrai buvo smagus.
Tą vakarą žaidėm su “Fiat 500 Abarth Turismo” modeliu. Ir ne bet kokiu, o 595, skirtu 70-osioms “Abarth” ženklo atsiradimo metinėms paminėti. 1949 metais, motociklų lenktynininkas ir inžinierius Carlo Abarth, kartu su Guido Scagliarini, panaudodamas savo zodiako ženklą automobilio logotipo kūrimui, atidarė įmonę pavadinimu “Abarth & C”. Taip gimė mūsų puikiai pažįstamas skorpiono ženklas ir prasidėjo “Abarth” automobilių era.
O naujos kartos “Abarth” žvilgsnį traukia jau iš toli. Tiek išplatintas priekinis bamperis, tiek galiniai difuzoriai, tiek 17 colių ratai, sukišti į miniatiūrines arkas, atrodo sportiškai ir labai piktai. Jei reikėtų sutapatinti su žmogumi, tai turbūt būtų 80-ųjų filmuose matytas 20-metis su odine striuke ir gražiausiais pasaulyje plaukais, į kurį žiūri ne tik studentės, bet ir dėstytojos.
Ypač sportišką įvaizdį sudarantis dizainas šiek tiek skiriasi nuo jausmo įsėdus į vidų. Visų pirma, atsisėdi per aukštai. Suprantu, kad aukšta sėdėsena sutaupo vietos automobilyje, tačiau sportiškumo jausmo tai tikrai nepriduoda. Na, o pačios sėdynės, nors ir labai gražios – patogios nėra.
Atsisėdus ir pradėjus reguliuoti “piloto” kėdę, pirmas keistas momentas buvo tai, kad vairo neįmanoma pasitraukti į save, todėl mano mėgstama pozicija, rankos arti – kojos toli, buvo neįmanoma.
Salone daug vietos tikėtis nereiktų, tačiau kur susidėti pagrindinius, kasdien naudojamus daiktus – rasite. O bagažinė – atvirkščiai. Nuoširdžiai galvojau, kad ji bus tokio dydžio, kaip senesnio modelio (apie 2009m) MINI, tačiau klydau. Panašios į trikampį automobilio formos dėka, bagažinė yra pakankamai nemaža, kaip tokio dydžio automobiliui ir bent dviese daiktus susidėsit tikrai patogiai.
Bendras vaizdas salone jaunatviškas ir stilingas. Rankinio stabdžio svirtis, kaip ir vairas, apsiūti maloniai, o sportiškumo dėlei, vaire dar ir pažymėtas vidurys. Pritrūko porankio ir geresnės salono kokybės. Bet neužmirškim, kad tai “Fiat”.
BAUDA: metalinė bėgių perjungimo svirtis, kuri vers žiemomis vairuoti užsidėjus pirštinę ant dešinės rankos.
Ne tobulai nuteikiantis interjero aprašymas neturėtų numušti jūsų ūpo, nes ne į salono prabangą buvo orientuotasi kuriant šį modelį, o į vairavimą. Ir čia atsiskleidžia tikroji šio automobilio esencija.
Tik užkūrus pasigirsta malonus ausiai, pikto katinėlio murkimas, kuris nežinantį net priverstų sudvejoti ar po kapotu tikrai 1.4 litro variklis. Ir visgi. Šis mažytis varikliukas, kartu su turbina sugeba išvystyti 164 arklio galias, kurių pagalba mieste skubėti tampa ypač paprasta. Pridėkim dar kėbulą, kuriam per mažas tarpas neegzistuoja ir gaunam Usain Bolt’ą sumažintą iki Danny DeVito. Geriausią automobilį miestui.
Įjungus “Sport” režimą tai ko labiausiai tikėjausi neįvyko – išmetimo garsas nepadidėjo. Tačiau “pasunkėjo” vairas, taip neleisdamas man daryti staigių judesių, pajautrėjo gazo pedalas, bei turbina pradėjo pūsti daugiau. Važiuojant standartiniu režimu ji pučia iki 0.8-0.9bar. Perjungus į “Sport” – iki maždaug 1.2bar.
Man šiek tiek pritrūko geresnio ratų susisukimo. Šį kartą net apsisukimai sankryžose kartais buvo sudėtingi. Žinoma, tikiu, kad sunku sukišti 17 colių ratus po tomis mažytėmis arkomis. Ratams susisukti tiesiog nebelieka vietos. Na, grožis reikalauja aukų.
Sąnaudoms priekaištų neturiu. Bandymų metu – 8,8l/100km. Tačiau, kaip jau skaitėte teksto pradžioje – buvo šiek tiek paspausta. Plius – fotosesijų metu automobilis beveik visuomet būna užkurtas, o tai taip pat kelia sąnaudas. Manau, kad važiuodami, kaip Danas Rapšys paskutinėse savo drago lenktynėse turėtumėt apie 12l/100km, o važinėdami ramiai – apie 7,5l/100km.
Kaip į prabangą ir kokybę salone, taip ir į komfortą daug dėmesio kreipta nebuvo. Automobilis kietas, stabilus ir paklusnus. Tačiau pajausite 90% kelio nelygumų, kuriuos pravažiuosite. Mažieji ir aštriausi “gulintys policininkai” pareikalaus jūsų pristabdyti iki mažiau, nei 10km/h, o didesniuosius pervažiuosit gali ir 20km/h nieko nenulauždami. Man čia tobula važiuoklė, o vat Meras Šimašius su manim net iki senamiesčio nenuvažiavo ir griežtai liepė į tokį nebesodinti, kol visos Vilniaus gatvės nebus, kaip stiklas. Princesė ant žirnio mat.
Kiek neįprastas dalykas 2020 metais, kad automobilis neturi galinio vaizdo kameros. Tačiau, kai jis tokio dydžio, važiuojant atbulomis galima sustoti tada, kai sieną paliesit ranka – automobilis vis tiek dar bus neatsitrenkęs. Kitas keistokas momentas buvo tada, kai ant langų papurškiau apiplovimo skysčio ir valytuvai nieko nedarė, todėl turėjau juos įjungti ranka. Ne problema, tačiau tikrai keista. Ir patys valytuvai galėtų būti kokybiškesni.
Apskritai, tai mažas ir labai agresyvus automobilis. Lyg tas klasiokas, kurio ūgis vos 150 centimetrų, tačiau Napoleono sindromas didesnis už Arvydą Sabonį. Bet funkciją, kuriai buvo pagamintas, jis atlieka puikiai. Ar pirkčiau dabar? Nežinau, gal. Ar būčiau pirkęs, kai man buvo 20? Neabejotinai. Ir, tikriausiai, jau būčiau su juo užsimušęs. Bet su šypsena.
Šiai dienai toks linksmas žvėriukas kainuoja apie 268 eurus per mėnesį. Tačiau jūs jau puikiai žinot, kaip šią sumą susimažinti.
DOW sako: 8 ratai!
Nuotraukos – Dainius Voveris
#vairuokitesvajones #automobiliulizingas #autokonsultacijos #automobiliuapžvalgos #goddeal