Atgal į ateitį su MINI. - Deals On Wheels

Gal ne technologiškai, bet vizualiai, tai tikrai.

Pamenu, mama kažkada yra sakiusi: “jei man, kai buvau tavo amžiaus, kas nors būtų pasakęs, kad visi turės nešiojamus telefonus ir po atskirą automobilį, tai būčiau tiesiog durniumi palaikiusi”. Čia buvo maždaug 1997 metai. Tai jei tada man būtų pasakę, kad po gerų dvidešimties metų automobiliai bus pakraunami iš rozetės, būčiau tik ironiškai (kiek tada dar supratau, kas tai yra) šyptelėjęs.

Šiandien tai po truputį tampa norma. O kiekvienas elektrinio automobilio testas mane vis labiau ir labiau džiugina, galvoje palikdamas vis didesnę krūvelę minčių apie tai, kad jau artėja laikas kiek kitokiam pirkiniui.

Cepelininio oro lydimą antradienio vakarą mane pasitinka malonus balsas: jūs dėl elektrinio Mini? Taip ir prasidėjo pokalbis, apie įdomų automobilį su malonia pašnekove. Ką noriu pasakyti – automobilio patrauklumas prasideda nuo aptarnavimo.

15 minučių pokalbio, trys parašai ir aš jau sėdžiu elektriniame Mini Cooper SE. Kadangi jau 17 valanda – nieko nelaukęs judu link Dainiaus, kuris laukia už kampo ir lekiam daryti nuotraukų, kol nesutemo.

Fotosesijos metu turėjau daug laiko pasižiūrėti į automobilį ir jo kėbulą. Visų pirma, dėmesį patraukė nestandartiniai ratai. Lyg deformuoti ar kažkokie nevienodi, bet be galo įdomūs. Ironiška, tačiau jie vadinasi “Corona spoke”. Pats kėbulas taip pat mane žavi stipriai. Mini – kitoks automobilis. Jis skiriasi kardinaliai, nuo visų kitų, tiek vidumi, tiek ir savo išore. Atrodytų, lyg metams bėgant automobilis išoriškai beveik nesikeičia. Tik prisideda žavesio ir inovatyvumo duodančios detalės. Tokios, kaip Didžiosios Britanijos vėliavą primenantys galiniai žibintai, LED lempos ar jau įprastas Mini žaidimas spalvomis.

Viduje Cooper’is toliau stebina. Pradėkim nuo sėdynių. Jos patogios, apspaudžiančios ir ne per minkštos. Gal tik jų valdymas kiek keistokas, tačiau tai tik įpratimo reikalas. Man labai įdomu buvo sužinoti, kokia situacija yra gale, todėl padariau eksperimentą. Paėmiau savo vieną bičiulį, kuris yra 198cm ūgio ir pasodinau į galą. Tada paėmiau kitą, kuris yra 194cm ūgio ir pasodinau prieky pastarojo. Sukdami ratą per miestą priėjom išvadą, kad gale sėdinčiam viskas tvarkoje.

Lieka 0.5mm galvai ir 1mm kojoms. Na, o sėdinčiam priekyje viskas tvarkoje išskyrus, kad keliai remiasi į panelės plastmasę. Kadangi plastmasė minkšta – kaip ir viskas tvarkoje.Panelė – ypač graži. Mane jau nuo ankstesnių modelių žavi per vidurį esantis “ratas” ir multimedijos valdymas jame. Dabar galima rinktis: vadyti ratuku ar naudoti liečiamą ekraną. Savo ruožtu vairuotojo ekranas primena raliui ruoštus automobilius. Lyg nedidelė planšetė už vairo. Atrodo stilingai, o geriausia tai, kad ji padaryta lyg būtų matinė, tad saulės spinduliai neturėtų pakenkti matyti jo rodmenis.

BONUS: Harman/kardon garso aparatūra, kuri, atrodytų, groja dar geriau, kai jai netrukdo variklio garsai. Tikiu, kad įvažiuojant į požeminį garažą, kaimynai antrame aukšte girdėjo apie muziką, kuri saugo.

O minusą kur padėti irgi žinau. Turint tokį mažą priekinį langą, dėl geresnio matomumo ne tik nuleidau greitį (ir dar daugiau) rodantį projekcinį ekraną, bet dar norėjau ir veidrodėlį išrauti. Galbūt reikia įprasti. Bet man tai kėlė diskomfortą. Ypač pradžioje.

Pradėjus lengvai judėti pirmyn, Minis skleidžia keistai bauginantį garsą. Tokį, kuris būna siaubo filme, kai jau laukiat kada kažkas atsitiks. Tačiau su tokiom kolonėlėm nesunku jį užmaskuoti. O ir garso izoliacijos barti stipriai negaliu.

Mieste automobilis vikrus. Net labai. Pralįsti tarp automobilių, persirikiuoti ar greičiau įvažiuoti į žiedą man nesudarė jokių problemų. Nors ir turim tik 180 arklio galių, elektrinio variklio sukimo momentas, bei reakcijos laikas nuo pedalo paspaudimo iki šūvio į priekį, padeda žymiai geriau jas išnaudoti, nei dyzeliu ar benzinu varomuose automobiliuose. Nuo 0 iki 100km/h vos 7.3 sekundės. Ir čia aš galiu patvirtinti.

Bonus: autostradoje neįmanoma prarasti teisių. Maksimalus greitis – 153km/h.

Stabilumo taip pat pakankamai. Su elektriniu automobiliu posūkyje paspaudus gazo pedalą kiek per stipriai, nėra sudėtinga turėti “understeer” momentą, tačiau iš esmės viskas gerai. O gerai dėl to, kad automobilis kietas.

Mūsų Meras Šimašius buvo labai patenkintas, kad neteršiam jo mėgstamiausio pasaulyje miesto ir važinėjam elektra, bet jau po pirmų kelių kilometrų pasakė, kad neturi laiko prieš kiekvieną kalniuką stabdyti iki 20km/h. Išlipo ir nuėjo. Tiesa, nueidamas atsisuko pasigrožėti.

Ir žinoma, kiekvieną, turbūt, labiausiai dominantis dalykas – nuvažiuojamas atstumas. Automobilį paėmus su 100% įkrova ant spidometro mačiau 153 kilometrus, kuriuos man leidžia nuvažiuoti Minis. Tačiau tas malonus balsas kurį minėjau teksto pradžioje mane patikino, kad ramiai važiuojant galima nuvažiuoti net 200 kilometrų. Įvertinant tai, kad testo metu kilometrai mažėjo labai tvarkingai ir neskubėjo kažkur pradingti, tenka pripažinti, kad važiuojant “Green+” režimu užmiestyje, iki 100km/h, misija turėtų būti įmanoma. Tik paskutiniais kilometrais jus gali pasivyti stresas.

Už 400 eurų per mėnesį gausit 200 kilometrų, nemokamą parkavimą, pigų “kurą” ir juostas, kurios dažnai jums sutaupys minučių. Spręsti jums.

Nepaneigsi, kad tai automobilis jaunam žmogui, kuriam stilius ir emocijos yra gyvenimo prioritetai. Praktiškumo ar komforto čia negausit. Užtat važiuosit labai linksmai, gražiai atrodysit ir dar žvilgsnių susilauksit.