Šlovinga diena. Esu vienas iš kelių milijonų, išpažįstantis krepšinio religiją. Šiandien sutiko man skirti laiko ir apie savo autoparką papasakoti lietuviškos Hall of fame (jeigu tokia būtų) žvaigždė – Jonas Valančiūnas. Prisipažinsiu, kaip krepšinį be proto mylinčiam žmogui, kalbėti su ne tik Europos, bet ir USA aikštės dievuku, yra kažkas – wow!!! Ateina Jonas ir skelia:
JV: Jonas, malonu susipažinti. Ko čia sėdi taip nejaukiai, einam kur nors, atsisėsim, kad niekas netrukdytų.
LB: Aha, gerai. Laurynas. Taip. Einam… – atsakiau ko ne mikčiodamas, iš tų nervų ant stalo palikau savo daiktus.
JV: Tuos gal pasiimk, gal prireiks. Nesinervink taip, viskas bus normaliai – matydamas mano stresą, situaciją pabandė sušvelninti Jonas.
Ok, keliaujam į sveikatos kambarį, kur krepšininkams atliekamos įvairios procedūros prieš treniruotes. Mintyse tikiuosi, kad išsipūtusios mano akys neišduoda, kad visą vaikystę svajojau tai pamatyti iš arti.
LB: Na, Jonai, papasakok nuo ko prasidėjo tavo pažintis su automobiliais: seneliui, o gal mamai ant kelių, ar kaip kitaip?
JV: Mano šeimoje visi buvo vairuotojai: autobusų, sunkaus transporto, mėgėjai ir šiaip ko tik nori.Tai ta pažintis prasidėjo tikrai anksti.
LB: Tai kada Jonas pirmą kartą vairą į rankas paėmė?
JV: Dar tikrai tada pats pavažiuoti negalėjau, bet ant kelių pasisodinęs dėdė, rodos, leisdavo pavairuot. Išzysdavai galvą ir gaudavai tuo keliuku pasukiot vairą.
LB: Taip gimė tavo meilė mašinoms. Tai kada jau pirmą kartą pats sėdai prie vairo?
JV: Negalima sakyti. Negalima… Paskui žinai… Visko buvo, bet plačiau nekomentuosiu. Visko buvo, nieko neprisidirbom ir ačiū Dievui.
LB: Bet juk atsikraustęs į Vilnių juk pėsčiom į treniruotes nevaikščiojai?
JV: Autobusu… Tik autobusu. (Atsakymas palydimas juoku).
LB: Ok, tau 18 metų ir gali turėti pirmą savo mašiną ir….?
JV: Ir aš gavau “Lietuvos Ryto” Škodą… (seka gilus atodūsis) su visom problemom… Ir su ja važinėjau.
LB: Ir sąžiningai su ja visada ir važinėjai? Ir nekilo pagunda nusipirkti kažko kito?
JV: Aš gavau iš “Krasta Auto” už gerą rankos paspaudimą 5 serijos BMW 2litrų dyzelį, “labai galinga”…. Po to už tą paspaudimą gavau visai vasarai X5 pavairuoti, tai į gamtą, į miškus, medžiokles ar žvejybas važiuodavau.
LB: O Škoda netiko?
JV:Tiko, bet… Viskas ten su ja gerai, daug vietos, nuvažiuoti iš taško A į tašką B, bet po BMW jau sunkiau….. Plius man tuos BMV vis keisdavo. Po to Honda Legenda dar buvo, nuo kurios vairo labai greitai nulipau… Džiaugiuosi, kad nė vienos nepirkau, tiesiog “sukrito kortos” ir gavau pasidžiaugti daug skirtingų auto.
LB: Viešoje erdvėje dažnai tave pamatysi vairuojantį Mercedes-Benz klasės auto, nors pirmoji tavo premium klasės mašina buvo BMW. Tai kodėl ta meilė išgaravo ir BMW buvo pakeista į MB?
JV: Mano svajonė buvo Gelenwagenas. Visada juos mylėjau, sekiau, bet niekas niekada nedavė už “rankos paspaudimą” pavairuoti. O iš tuometinės Vilniaus “Perlo” algos nelabai išeina. Tai MB neįkandau tuo metu, tai teko vairuoti BMW.
LB: Tu žaidei “Ryte”, pasidžiaugei Škoda, pavairavai BMW ir staiga per naktį tu tapai milijonieriumi (taip, eilė metų sunkaus darbo, prakaito ir kraujo šiuo metu tėra nereikšminga smulkmena) – tu patekai į NBA. Ar kitą dieną, atsikėlus ryte, nebuvo noro su šlepetėm nueiti iki artimiausios Super Cars shop ir nusipirkti Ferrari?
JV: Niekada neturėjau Ferrari… ir prioritetas mano tikrai nebuvo automobilis.
LB:Sutinku, bet well known fact, didžioji dalis į NBA patekusių žaidėjų dažniausiai pirmą dieną prasineša pro juvelyrikos parduotuves ir auto salonus…
JV: Taip, yra tiesos, bet aš niekada nenorėjau jokio super car’o, bet labai norėjau to Gelenwageno…. Bet nuvažiavus į Torontą, vėl “už rankos paspaudimą” gavau S klasės MB…
LB: Tai čia klubas suorganizavo?
JV: Ne, čia tiesiog pats pradėjau domėtis ir jie pasiūlė imti ir naudotis jų S klasės automobiliu. Klubas NBA nieko panašaus organizuoti negali dėl vidinių taisyklių. Tiesiog tas auto shop’as labai mylėjo krepšinį ir labai jiems patikau kaip žadėjas, tai ir smagiai nemokamai pavažinėjau visus metus. S550 – vietos daug, galios per akis – neturėjau kuo skųstis.
LB: O kokį pirmą auto tu jau pirkai pats?
JV: Tai pirmas mano auto ir buvo įgyvendinta svajonė – Gelenwagenas. Laukiau, laukiau, dar laukiau, o tada JIS “išėjo”… Ir turiu.
LB: OK, žinau, kad daug kam bus įdomu. Spaudoje tikrai nemažai legendų, kaip NBA krepšininkai turi įvairiausių “poniatkių” apie asmeninius automobilius. Vos ne dešimt jų garaže, du naudojami, kiti dėl grožio, dar keli mamai, trys tėčiui ir t.t Ar tu neužsikrėtei šita liga?
JV: Ne, kažkaip netraukė manęs tas išprotėjimas. Visų pirma, buvau su naujoko kontraktu ir nebuvo ten galimybių nusipirkti dvidešimt mašinų. Yra, žinoma, tokių, kurie eina ir brauko kortelę per visus autosalonus, bet man niekada neteko užsikrėsti šita liga.
LB: Tai čia tavo vienintelės dvi auto Kanadoje?
JV: Na, čia tik kolkas. Tas “Gelikas” vėliau atkeliavo į Lietuvą. Dar truputėlį jis buvo patobulintas, buvo sudėtas pilnas Brabus, o vėliau kažkas panoro jį nusipirkti. Gavau vos ne tiek pat, už kiek pirkau, tai ir atidaviau jį į “marčias”. Ir vasaros pabaigoje likau be mašinos…
LB: Kam ėjai “rankos spaust” grįžęs į Torontą?
JV: Grįžęs nusipirkau Range Rover… (gilus atodūsis). Tas buvo pirmas ką tik išėjęs Longas. Pirkau jį už tiek, kiek gavau už MB. Ir jis man atlaikė 2 metus. Kanadoje žiema gili, daug sniego, kelio sąlygos sudėtingos, todėl jis man atrodė labai geras pasirinkimas. Roveris buvo žvėriškai galingas, supercharge 5 litrų, dar, aišku, prie tokio sprendimo prisidėjo ir tai, kad visi “kašiorai” vienu metu užsikrėtė šio brendo virusu ir visiems jo reikėjo, gauti buvo sunku, bet man žmonės surado ir pirkau. O po kelių metų ir jį pardaviau.
LB: Šiaip žavu, tu tikrai myli automobilius, gaudaisi juose, bet visiškai jų “nekolekcionuoji” ?
JV: Ne, niekada nenorėjau kaupti nuvertėjančio autoparko, bet per gyvenimą tikrai išbandžiau daug automobilių ir man smagu, kad vis pasiseka juos keisti neprarandant daug pinigų. Kartais pasiseka paspaut “teisingą” ranką – ir vėl kažką įdomaus pavairuoji. Na, o po Range man norėjosi susirasti GLE modelį, bet su dviem vaikais ir mano ūgiu, buvo nelabai… Nes jei aš sėdžiu prie vairo, o vaikai gale – netilpom niekaip. Taigi, GLE jau po pusmečio keliavo į “marčias”, o aš į medžioklę naujam grobiui.
LB: Ir?
JV: Tai vėl aš atsidūriau prie MB, tik šį kartą prie naujo facelift MB S 2019 m. ir tikrai juo labai džiaugiuosi.
LB: Labai keista, bet visi tavo pirkiniai labai logiškai pasverti: talpa, bagažinė, vaikų patogumas ir pan. O tu niekada nenorėjai nusipirkti kokios nors visiškos debiliškos mašinos, pvz. Lambo ar Ferrari?
JV: Aš netelpu į tas mašinas. Vienintelė, į kurią telpu, atrodo taip, lyg jai būtų 55 metai…O aš ne taip įsivaizduoju Ferą… O su šitom normaliom man nė per kur, reiktų gaisrininkus kviesti, kad išlaisvintų….
LB:Tai neturi jokios debiliškos irocianalios kvailos svajonės?
JV: Na, turiu Lietuvoje kvailą cackę, kuri man smagi, S klasės kupė Mersas, su Brabus detalėmis, ir, na, kukliais 850 arklių….
LB: Tai čia jau ta tikra Jono cackė?
JV: Taip, čia ji trumpam išvažiavimui, pravėdint galvą, prasilėkt, pasidžiaugt.
LB: Tipo, romantiškai naktį po miestą vienas?
JV: Jo, vienas, po tiltu prie degalinės, su dešrainiu rankoj! O in general, auto man tikrai patinka ir tikrai jas myliu, bet dažnai nekaitaliojų jų. Turiu daug draugų, pažįstamų, kurie man vis duoda ką nors pavairuot ir džiaugiuosi tomis galimybėmis. Va, kad ir dabar, vėl gavau Range Rover “už rankos paspaudimą”. Fainas, viskas gerai su juo: patogus, daug vietos.
LB: Aš nekenčiu Range Rover brendo (asmeninė nuomonė), bet aš turiu paklausti, o jis ar jau buvo sugedęs?
JV: Na… taip, jau buvo. Žinai, kaip sakoma, Rang’as geras kol nesugedo. Nors labai patogi, dydis toks, kad jei norėtum – galėtum kraustytis, bet…. Turi super daug technologijų, bet vos pradedi jį maigyti ir jis iškart užlūžta. Jis skirtas gerai atrodyti, o ne naudoti.
LB: Ar Jonas Valančiūnas turi kokią nors svajonę (tokią, kurios dar nenusipirko ar nespaudė rankos už ją)?
JV: Tarp kitko nusipirkau…
LB: Wow, greitai tavo svajonės pildosi….
JV: Ne ne, tai aš ilgai ieškojau seno seno 71metų Mercedes-Benz ir tikiuosi, kad ją man pavyks per eilę metų susitvarkyti. Vat tokia mano svajonė.
LB: Bet čia ne vienintelė tavo mašina, kurią tu užsibrėžei “atkelt”?
JV: Oi ne, tikrai, turėjau Volgą, su kuria buvo labai sudėtinga, bet pavyko. Dar buvo Audi 80, kurią gavau iš draugų per Jonines. Ir taip, aš ją pavairavau ir paturėjau, netgi bandėm taisyt, bet ji visiškai “užlinko”, o vėliau… Na, neatsimenu kodėl, bet su tais pačiais draugais ją tiesiog pervažiavom su Geliku, kuris pas mane vasarojo…
LB: Tai tą auto, kurio parduoti neplanuoji – tiesiog pervažiuoji?
JV: In a way, beje, sorry Audi fanai, Audi jau buvo laikas iškeliauti….
LB: Bet žiūrint bendrai tu taip niekada ir nenutolai nuo MB ženkliuko?
JV: Kažkaip prilipo jis man…
LB: Čia tarp krepšininkų gal kažkoks statusas dėl ženkliuko ar panašiai?
JV: Oi ne, viskas daug paprasčiau, jis man patogus, man priimtina MB multimedija, žinoma kontrolė, viskas taip sava ir taip ir liko. Nors kažkada labai norėjau Porsche, bet netelpu į jas.
LB: Ir aš netelpu, tik dėl kitų priežasčių…
JV: Tai su Porsche ir aš ne dėl ūgio, mano šikna plati, o jų sėdynės nepatogios.
LB: O tai grįškim prie svajonės. Ar yra kokia labai labai brangi svajonė?
JV: Yra, Rolls-Roys kada nors. Tai kai būsiu senas, tikiuosi, pavyks.
LB: O kodėl Rolls –Roys? Čia tavo fetišas, nes renkiesi arba MB, arba tas kur genda?
JV: Tiesiog jis turi dvasią.
LB: Ar čia dėl to, kad ženkliukas iškyla, kai užvedi variklį?
JV: Na, čia irgi faktorius.
LB: Na taip, bent kažkas stovės kai būsi senas….Tu myli mašinas ir greitį, bet kaip ir nebėgi pirkti super fast cars?
JV: Na kaip, viena maniškė turi 850AG…
LB: Na, ta tikrai važiuoja, bet aišku, su tavo svoriu pusę sekundės atima, tai turbūt nuo 0-100km į 3sekundes turėtum tilpti…
JV: Matai, ji turi problemą. Ji tik nuo 100km/h realiai pradeda traukti. Negražu pripažinti, bet vieną kartą su “britva” bandėm pavažiuoti, bet užlūžo ji man ir baigėsi lenktynės nuvažiavus kokius 50 metrų…
LB: Ant “britvos” Javtokas buvo?
JV: Nemačiau, bet karjerą kaip ir baigė, tai gal ir vėl laksto.
LB: Pabūsiu dabar truputį bulvarinės spaudos atstovas. Žinau, kad įžymūs krepšininkai gauna daug visokių prašymų padėti: vieni iš tų žmonių tikrai sąžiningi – atsitiko liga ar nelaimė, ir žinau, nemažai jūsų nespjauna ir padeda. Tiesa, nemėgstate girtis ir nesigiriat, bet padedat. O koks pats absurdiškiausias prašymas, kokį esi gavęs?
JV: Esu gavęs prašymą nupirkt traktorių… Tiesiog. Šiaip. Vat gal gali nupirkt man traktorių.
LB: Gerai. Yra daug žmonių, kuriems tikrai įdomu: tu pabaigsi karjerą “Ryte”?
JV: Ne, aš į tą senelių prieglaudą grįšiu – Prienų “Skycop”. O jei rimtai -tai esu davęs pažadą savo pirmajam klubui. Taigi, karjerą pabaigsiu Utenos “Juventus”.
LB: Ir pabaigai: gal turi kokią juokingą istoriją iš vairavimo kasdienybės Toronte?
JV: Yra buvę… Vieną kartą su komandos draugais važiavom, kažkas kažkam nepatiko ir tik girdim, kaip kažkas į mūsų pikapą atsitrenkė. Bet niekas nesustoja… Na, ok, keistas garsas, bet nestojam ir mes. Važiuojam kaip važiavę ir tik išlipę, gale, atviroje pikapo bagažinėje radom pilną alaus skardinę. Matomai kažkas kažkam nepatiko, paėmė ir tiesiog šveitė į važiuojančią mašiną. O šiaip stengiuos išlaikyti gerą lietuvišką vardą ir jei jau ką ne taip ir padarau už vairo, tai stengiuos nepakliūt ?
LB: Ačiū, Jonai, už tiek daug skirto laiko ir sėkmės bei sveikatos pasaulio čempionate. Tikiuosi bei tikiu, ir manau visi skaitytojai linki, kad grįštum ką nors sunkaus ant kaklo pasikabinęs…
