Naujo automobilio pirkimas yra beveik mitizuotas: baisiai brangu, tik išriedėjęs pro duris praranda trečdalį vertės, draudimas kosminis, vis tiek nežinai kas su juo negerai, etc. Nepaisant to sugalvojau, kad atsibodo nežinot ar pasieksiu tikslą su savo senute išvažiavęs iš namų. 

Žinojau apie DOW, sekiau juos jau kurį laiką, bet pirmiausia vis tiek kilo mintis “o tai negi pats negaliu?”. Permečiau akim kas tilpo į biudžetą, susitariau testavimą ir laukiau. 

Bet laukiant kirbėjo kažkur galvoje “gal bent pabandyt, gal kainą kiek numuš. Juk taip tuo giriasi”. Čia vyko esminis lūžis – pripažint sau, jog mitais tikiu daugiau, o savim mažiau nei maniau. 

Po skambučio nustebęs ėjau tikrint jau nebe mažų ir pigių hečbekų sąrašo, bet šio to patogesnio. Tada sekė testavimai, kalbos namie, dar keli skambučiai Laurynui, nedraugiškos pardavėjos (bet ne apie dabar) ir šiek tiek laukimo. 

Susumavęs sakau – nors naujas automobilis pas mus dar atrodo kaip prabangos prekė, bet pardavėjai savo laiko aukštesniais už klientus. Derėkis kiek nori, bet nenusimuši tiek kiek DOW numuš. Tas pat ir su draudimu bei padangom. 

Taigi, retorinis klausimas – kam gaišti savo laiką, gadint nervus ir dar galiausiai susimokėt daugiau, kai viskuo gali pasirūpinti kiti?