Kaip grybai po lietaus dygsta automobilių vežėjai iš JAV. Jie skelbiasi ir akcentuoja skirtingus dalykus: geriausią kainą, mažiausią kainą (taip, tai nėra tas pats, kas geriausia kaina) aukšta kokybė, jokių pastangų, tik pervesk dolerius ir viskas bus „valio“. Bet ar tikrai? Ar tikrai viskas taip gražu, paprasta, patogu ir, svarbiausia, saugu? Žinoma, gali pasisekti. Bet gali nepasisekti, ir netgi labai. Įvardykime rizikas.

Šie klausimai turbūt niekada nesibaigs, nes naudoti automobiliai iš JAV – nesibaigianti mada. Bet ar gali jie kainuoti „centus“? Tikrai ne. Dažnu atveju – tai keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojantys automobiliai. Todėl pigių automobilių klausimu išlieku skeptiškas. Kodėl?

Nes įžvelgiu tokią pačią tendenciją, kuri susiklostė ir kalbant apie automobilius iš Vokietijos. Kažkada, senais gerais laikais, apie 1992 m., kai automobilių dar neremontavo bet kas ir bet kaip, automobilių perpardavinėtojai veždavo tik „švarius“ automobilius. O įbrėžimas ant kėbulo būdavo nepatogus dalykas.

Nes neturėjome nei žinių, nei priemonių tokius dalykus kosmetiškai pašalinti. Tada pirkėjas iš esmės būdavo saugus. Nes automobiliai būdavo tokie, kokie ir atrodė.

Konkurencija didėjo: kaip keitėsi automobilių perpardavinėtojų elgesys

Tačiau konkurencija ir aukso amžius naudotų automobilių rinkoje pardavėjus privertė mažintis maržas. Tuo pačiu mažinosi jie ir savo pajamas. O tai nepatiko tų laikų „aukso ieškotojams“. Dėl to reikėjo rasti būdų nupirkti pigiau.

Tai prasidėjo nuo sulaužyto priekinio ar galinio bamperio, įlenktų durelių ir pan. Iš pradžių tai išsprendė konkurencingumo problemą. Uždarbis buvo. Saugumo niekas neaukojo.

Tačiau, vienam atradus naują būdą uždirbti daugiau, ir po poros alaus apie tai papasakojus draugui, tas draugas kitam ir t.t., ir štai jau visi veža „lengvai kaltus“ daiktus. Vėl konkurencija. Vėl mažėja marža. Vėl nepatogu. Reikia kito būdo.

Randa. Smarkiai daužti automobiliai, draudimo nurašyti kaip nebetaisytini. Bet nėra tokio automobilio, kurio Vycka iš garažo nepadarytų normaliai.

Ir štai turim iškraipytą rinką, kuri pilna buvusių „lavonų“. Daugeliu atvejų nebežinome, ką perkame. Tarsi mesdami monetą – herbas ar skaičius, o statoma suma didelė – keliolika ar keliasdešimt tūkstančių eurų.

Tačiau ir šitas „lavonų“ transportavimas darosi menkai pelningas. Ką daryti? Valgyti norisi – vadinasi, reikia pinigų. Taigi?

„Amerika!“, – kažkada sušuko Kolumbas. Taip mūsų automobilių perpardavinėtojai tapo kolumbais.

Ir kas toliau? Aukcionai! Automoblių prekybos kolumbai atrado Amerikos aukcionus – ten galima nusipirkti „lavonų“, kurie net užsiveda, vos už kelis tūkstančius dolerių.

Jie bus vos vienų ar dvejų metų senumo. Tokio automobilio prikėlimas iš numirusių kainuoja nuo 5 iki 10 tūkstančių eurų, pridėkime automobilio pirkimą ir transportavimą, apie 4 tūkst. Eur ir turime 9 – 14 tūkst. Eur išlaidas.

Tokie automobiliai dažniausiai vilioja minimaliomis ridomis, tad jų rinkos vertė būna gerokai aukštesnė.

Taigi mes kalbame apie 6 – 10 tūkst. eurų pelną. Pelną, kurio pagrindas -jūsų saugumas ir naivumas. Negi tikrai tikite, kad saugų automobilį, po mažo nežalingo smūgio amerikietiška draudimo kompanija tiesiog nurašo? Negi tikrai galvojate, kad didžiulės korporacijos nemoka skaičiuoti? Negi manote, kad 10 klasių baigęs Vycka rado tai, ko nesugeba pamatyti milijardinės amerikiečių korporacijos?

Aš suprantu, kad tokie automobiliai masina savo kaina ir išvaizda. Bet ar tikrai norite, vardan kainos, rizikuoti savo gyvybe?

Ar norite padirbtų kiniškų oro pagalvių?

Ne, aš nesakau, kad jie nesistengia sutaisyti tų automobilių tinkamai. Ir nesakau, kad jie siūlo kyšius, siekdami praeiti techninę apžiūrą.

Bet galiu drąsiai tvirtinti, kad jie patys kartais nežino, ką deda į tuos automobilius. Geriausias pavyzdys – neseniai Kaune demaskuota įmonė, pardavinėjusi padirbtas oro pagalves.

Taip, padirbtas. Pigias. Iš Kinijos. Ant jų lietuviai „sukaldavo“ originalius prekės ženklus ir parduodavo vietiniams meistrams kaip originalią detalę. Oro pagalvės – tai detalė, kuri yra gyvybės ir mirties klausimas smūgio metu. Manau, nebereikia priminti jų svarbos, spauda jau nušvietė pakankamai autoįvykių.

Kas toliau? Pardavėjų deklaruoti nežymūs automobilio sumušimai… Elementarus tyrimas: paimate pardavėjo siūlomo automobilio VIN numerį (jeigu atsisako jį pateikti – tai jau pirmas nerimą keliantis dalykas). Nueikite į AutoDNA internetinį puslapį (aba gaukite aukcionų medžiagą) ir pamatysite, kad tas smūgis, kurio nuotrauką jums rodė ir apie kurį jums pasakojo pardavėjas, deja, greičiausiai – ne vienintelis. Ir gali būti net ne antras. Ten rasite nemažą to paties automobilio autoįvykių istoriją.

Tad būkite atsargūs. Naudokitės visomis įmanomomis priemonėmis, kad apsaugotumėte save ir artimuosius. Ir neparduokite savo saugumo už kelis tūkstančius eurų. Nebent mėgstate rizkuoti. Bet tai – jau jūsų sprendimas.